Pavasaris – vaikiūkštis nepasėda,
Žibuokles nuo šlaitų rinkau,
Kai priglaudžiau prie lūpų vieną žiedą,
Kiti jam pavydėjo ir nusisukau…
Po mėnesio ir vasara atbėgo,
Žiedų žydėjime – jų daug daugiau,
Pririnkau visą puokštę ir dar vis norėjau,
O sakoma nuo seno,
Kad meilės niekada per daug nebūna,
Iki rudens rasas nuo žiedlapių braukiau…
Žiemos gėlelė snaige atplasnojo,
Prilipo prie plaukų
Ir skruostuose – balčiau,
Nusinešiau ant delno,
Kaip lelijos žiedą,
Meiliu žodžiu ją vadinau, –
Ištirpo metai tarsi snaigės,
Ar verta verkti, nežinau.
Ona Baliukienė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą