Žiūrėdami į vandenį
Matome save,
Aukso žuvelės laukiame
Ir jos paklausiame,
Kokia lemtis jos veidrodyje,
Ką iš gelmių ištrauksime…
Žvejojau ir su nendrele,
Ant meldų ryšulio išmokau plaukti,
Aukso žuvelės vis išgelbėjo
Ir mano vaikus,
Kada reikėjo net badauti…
Visą gyvenimą – prie vandenų,
Tik bangos kito pamažu, –
Kasdien nusiprausiu iš kriauklės,
Susimoku ir už vandenį
Neturėdama dar aukso.
Ona Baliukienė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą