Prie rožių vartų

 

Gyvenimas, kaip ašara,

Ištrykšta ir vėl sausa,

Kartais vėl būna ašaka,

Peršti, kol paskausta…

Gyvenimas – tai vasara,

Žiedais vis apkaišyta,

Prisimeni ir ašarą,

Vandens upelių brydę…

Nueitume per akmenis

Į kitą krantą rytą,

Parneštume ir supiltume

Piliakalnį iš rožių,

Prie vartų pakabintume,

Kad ašaros negrįžtų.

Kaip būtų linksma

Žiemą ir vasarą,

Jeigu tas takas vestų

Į dangų, tik į viršų.

Ona Baliukienė