Pamąstymai

 

Žmogui nebuvo niekada

Viskas gerai

Nuo tų laikų,

Kai jį sutvėrė...

Žuvis paskęsta vandeny

Ir minta žolėmis,

Mažais vikšriais,

Ką randa, tą suėda.

Žvėris sugauna tiek,

Kiek jam to reikia,

Kita palieka paukščiams, –

Maitvanagiai kaulus lupinėja,

Kol nieko nebelieka…

Žmogus nuo bado sukosi,

Prarasdamas save iš pamatų, –

Viską valgė, gėrė,

Ėjo su strėlėmis,

Šautuvu ant pečių,

Nors to ir nereikėjo.

Ona Baliukienė