Žiūriu dabar vaikystės akimis, –
Šviesus dangus, dar šviečia saulė,
Miniu senus draugus,
Su kuriais ir drauge augome…
Mylėjome gėlės, medžius,
Šniokščiančius upelius,
Paukštelį, giedantį už lango,
Kaip savo pirmą meilę…
Renku sausus šapus,
Kuriu vaikystės laužą,
Beriu vis ant viršaus
Ir duonos trupinių,
Druska palaiminu…
Dūmai graužia akis – prisidengiu,
Vėjas juos išsklaido
Ir vėl žiūriu į šviesą
Vaiko akimis,
Meilę pagarbinu…
Suskamba muzika ausyse, –
Nejaugi tai – tiktai jaunystės aidas?
Ona Baliukienė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą