Rašau, kai brėkšta rytas,
Kai kyla vieversėlis
Į melsvą dangų su giesme
Nuo pilkų dirvonų po nakties…
Rašau, kai pirmos rasos rieda
Nuo baltos ramunės,
Žiedo obelies…
Rašau, kai išgirstu varnėną giedantį –
Tik jo tyra giesmė, –
Neša šapus, pakloja patalėlį,
Vaikelius penės…
Rašau, kai ašara nurieda –
Sūri, kaip nuo žaizdos,
Rašau, nes atsilaisvina taip siela
Ir nuo rudens šalnos…
Rašykime, kas gera ir kas miela –
Te praeitis kartos:
„Ne viską dengia ledas, baltas sniegas’’, –
Rašau net ir ant jo
Plonos dangos.
Ona Baliukienė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą