Šitiek metų vis tikėjau
Žemės gerumu, –
Ką pasėjau ir nupjoviau
Lig rudens šalnų…
Šitiek metų patikėjau
Dangaus dosnumu, –
Švietė saulė,
Pūtė vėjas,
Naktimis mirgėjo žvaigždės,
Mėnesėlio blyškus veidas
Ir šypsojo, ir mirksėjo
Visu gražumu…
Šitiek metų netikėjau,
Kad apsunks ir mano kojos,
Liks nežymios žemėj pėdos,
Tik tada akis pakėliau, –
Taip arti dangus.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą