Toks artimas ir mielas
Klevų lapų raštas, –
Spalvoti pakraščiai,
O dar keli – juodi taškai,
Nukritę blaškosi,
Tarsi kažką čia palikai…
Ruduo dar pasibūti prašosi,
Bet vėjas atpučia šalnas,
Šerkšnu pasidabina
Žemės smilkiniai,
Pasibeldžia į grumstus
Ir girdisi žiemos aidai…
Ilgokas kelias į pavasarį
Per gilias pusnis,
Užmigusią alėją
Su raudonais rojaus obuoliais,
Kai nebešniokščia ir klevai…
Kol einame – žydės
Ir medžiai po langais.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą