Paukščiui duoti du sparnai,
Kad pakilęs skristų,
Suplasnotų taip aukštai,
Pralenktų debesis ir grįžtų,
Nes žemėje – vaikai
Ir jo vaikystė…
Žuvims – vandenynai,
Maži upeliukai,
Kad nerštų ir paskleistų
Gyvenimą jaunystėje, –
Trumpas jų kelias,
Bet paneria giliai,
Iš kelio nenuklysta
Ir vėl sugrįžta…
Mes tokie patys,
Tik neriame ir kylam
Kartais per vėlai,
Kai palaužti sparnai,
Žemė iš po kojų slysta...
Savo vaikams
Perduokite viską:
Norus ir svajas,
Sparnus jie patys išaugins,
Išmoks ir skristi.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą