Klevai

 

Geltai pražysta klevas

Po ilgos žiemos,

Atsigeria iš žemės,

Sula pripildo liemenį

Stiprias šakas,

Paskui tik sužaliuoja

Atsigavęs.

Gūdi giria,

Kur nėra plačialapių,

Klevai – pakelėse,

Prie senų trobų

Apgobę saulės taką,

Paglostai švelnų klevo delną,

Pasisemi naujų jėgų

Ir iš dangaus ateinančių…

Koks saldus kvapas

Žydinčių klevų,

Tarytum ir sula

Lig šiolei varva.