Prisimenu, kai sirgdavo vaikai,
Kokia ilga naktis prie lovos,
Jie ir dabar prisimena akis,
Nors dienos išsiplovė…
Bejėgis visada jautiesi
Prieš ligą ir likimo blogį,
Prisimenu paliekančius žemę
Vienintelius gimdytojus,
Teko užmerkti jiems akis,
Senatvė – nepataisoma,
Bet turi logiką…
Keliauju atviru keliu,
Išsiskyrimai, netektys
Ir ašarų pakalnė,
Kai vyro netenki,
O jo plaukai – dar ne balti, –
Pati jaunystė akyse,
Sapnai po to vis lydi slogūs…
Žiūriu šiandieną į vaikaičius –
Linksmi bėgioja,
O kas jų tyko iš paskos,
Juslus daraisi ir žvalgaisi, –
Praeities duobės juk atsikartoja.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą