Medis viršūnėle auga,
Šakelėmis kasmet naujai vėl sprogsta,
Išleidžia gležnus lapelius,
Žiūrėdama į dangų
Norėčiau būti medeliu…
Smulkiais žiedais
Vėlai pražysta ąžuolai,
O gilės būna brandžios,
Pernykštės šakneles išleidžia
Ir po baltais beržais
Ir auga auga,
Kaip matai....
Lygiuojuosi į medžius,
Bet sieloje tik augu,
Graudu numinti gilę, –
Ąžuolu daugiau nebus,
O aš – nė šimto nesulaukusi
Skaičiuoju vis kas metai
Sunkesnius žingsnius...
Nesu nė ąžuolas, nė beržas,
Kartus mano pušų
Metų medus.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą