Taip seniai buvau laukuose, –
Akys atprato,
Nematau žalumos,
Plikas dar takas,
Juodas grumstas dirvono,
Pempės vis šaukiasi...
Taip seniai nemačiau ežerų, –
Jų mėlynė – dangus,
Širdį suspaudžia,
Pasiilgau ir Paukščių Tako,
Gal žvaigždės apako…
Taip seniai nemačiau
Baltų gulbių ir gulbinų,
Ištikimybė vaikams šiandien skatina –
Eiti tiesiu taku,
Kol berželiai išsprogs,
Žilvitis pamerks šakeles
Į vandenį šiltą…
Taip seniai nemačiau kalvotų šilų,
Kur mėlynės – prie tako,
Nuskini ir į burną dedi,
Niekuo nepagardinęs,
Saldu, kaip jaunystėje
Pirmas bučinys,
Išlikęs per amžių…
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą