Plikais kamienais medžiai

Laiką tik laikrodis pasako,

Nė jo girdi, nė jį jauti,

Matai ryte per sapną,

Kaip kyla saulė,

Sukdama ratu – tokia raudona

Ir tyli...

Nėra gražesnio ryto,

Kada prisimeni savus,

Kaip mama blynus kepė,

Tvarte karvutę sesuo melžė,

Krosnies žaizdre paklydęs

Spragsi pagalys…

Nebuvo kito žiburio gražesnio

Už stalinę lempą,

Kvepėjo žibalu visa troba, –

Nudengi karštą stiklą,

Palaikai jį rankose

Ir laiką nukerpi…

Po šitiek metų – laimė,

Nejuntu tvarto kvapo,

O gal tik įpratau, –

Degėsiai blausiasi

Didžiulio miesto pakrašty, –

Kita šalis,

Kitoks ir kvapas,

Vis kažkas tvenkiasi aky,

Braukiu ir lieka troba atminty,

Kažkur toli…

Kaip čia neįprasta, –

Papūgos kreivame medyje,

Plikomis šakomis,

Švilpauja ar šnekasi...

Kurgi jos perisi?

Mama to nė nematė,

Niekas ir neatsakys.

.