Ką laike randi

Laikas – visiems jisai vienodas,

Gimę laukiam rankų

Tėvelio ir mamos,

Užaugame ir vėl ant rankų laikome

Savo vaikus…

Ateina laikas – skirtis,

Pravirksta net akmuo,

Tik atminty išlieka džiaugsmas,

Kad gyvenai su viltimi

Ir ligi šiol dar gyveni,

Kitiems žodį randi…

Per nerimą ir ilgesį užgimsta žodis,

Taip žmogiška, kada verki,

Laikas užgydo,

Vėl ašara ištrykšta,

Kai jai būna laikas,

Visiems ji ir vienoda, –

Šilta, sūri,

Kaip žemė – apvali.

Kaip užrašyti džiaugsmą?

Paprastai – tai vaiko pirštais

Smėlyje nupiešta širdimi...