Pirmas aukštas

Kaip gera, nors senatvėje,

Turėti savo būstą:

Pirmas aukštas, –

Niekur žemiau nenukrenti,

Grindys šaltos –

Nereikia termometro,

Padedi ir sužinai,

Kaip lauke žiemą šalta,

O vasarą vis iškenti…

Laikai šunelį, kuris amsi,

Katiną pakalbini ir šis atsako:

„Kur noriu, ten einu,

Elgiuosi, kaip kiti’’…

Kitame kambaryje,

Netgi už sienos

Ir aukščiau, dar knarkia, –

Prie visko pripranti,

Nebegirdi…

Pakalbini, kuris arčiausiai,

Nori padėti kažkam galvą ant peties,

O šiam gi rūpesčiai savi,

Supratęs visam laikui atsitrauki,

Gyveni, kaip ir gyvenęs,

Pamąstai – toks amžius,

Kad taip gyvena ir visi...

Nekaltas – kito būsto neturi,

Dar prasčiau būtų rūsy.