Eukaliptai

Medis – atskiras žmogus,

Kas prisitaikyti galėjo,

Išliko per audras

Ir karštus gaisrus,

Liežuviais plakė,

Kas panorėjęs,

Kaip mokėjo…

Papuošia lapija žalius miškus,

Derva apipila stuobrius,

Kitur vėl štrabriaunis kalnas,

Plikais medžiais apkaišytas styro,

Nubyra sėklos per karščius,

Saulė spinduliais

Išdegina aplinkui plotą,

Nereikia nė degtukų, titnago,

Pats medis pasirūpina vaikais,

Kad vėl sudygtų ir lapotų...

Kai paruošta dirva,

Nupilta pelenais,

Daigai jau pakviesti naujam kilimui,

Motina po metų kelerių

Palengva atsitokėja

Ir nežinia, iš kur tiek jėgų ima…

Žiūri į niūrų plotą ir mąstai,

Iš kur legendos imasi

Apie dievus ir Prometėją:

Prikaltas kenčia prie olos,

O paukščiai gremžia kepenis

Po šonkauliais ir oda,

Ugnis – žmonių kūrybai…

„ Dievo bausmė – gaisrai’’, –

Lietuvoje sakytume,

O ten – gyvybės pradmenys,

Žemės paklodė, –

Aliejai, kvepalai, koaloms maistas,

Dangaus padovanotas.