Kiekvieną
žiemą
Ir
vėlyvą rudenį
Man
prieš akis – medžiai šarmoti,
Jie
primena mano metus,
Mamytės
galvą,
Lininę
pagalvę, paklodes…
Toks
geras jausmas gaubia
Praėjusius
metus,
Vis
ieškau sapnuose sau vietos, –
Čia
būta, čia gyventa
Ir ne
vienus metus,
Sėta,
verpta, siūta
Lininiu
siūlu,
Berneliu
žavėtasi…
Tai
kas, kad nėra patogumų,
Kaip
dabar pas mus,
Bet
vis čiurlena dar upelis,
Šnekina
ir pro ledus,
Taip
šilta širdyje,
Kad
čia užaugo ir vaikai,
Nors
juos vis pučia vėtros…
Kitur
atrodo viskas atbulai,
Kai
per Naujuosius žydi gėlės,
Ganosi
pievoj gyvuliai,
Medžių
žalios šakos
Dangų
remia,
Nežinomi
ir nematyti vėpso…
„Kur
šilta – gera“, –
Man
sakoma dažnai,
Bet
niekas nepakeis šarmoto…
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą