2020 m. sausio 31 d., penktadienis

Pavasarėja




Vis einu į priekį,
Dangumi džiaugiuosi,
Niekaip neužpildau
Žemės lopinėlio,
Kuris tik man duotas...
Ir pėdos užtektų,
Pajusčiau palaimą,
Kad akis aprėptų
Žvaigždėtą padangę…
Vėlai saulė teka,
Greitai nusileidžia,
Šilumos pritrūko,
Širdis plaka vangiai…
– Nerypuok, antele, -
Sako gražus mėnuo, –
Vasaris atėjo,
Jau pavasarėja.








Labo ryto prisipažinimas



Šeima ir draugai

Vienatvė – liūdesys,
Paskui įsimeta ir baimė,
Kad niekas nepadės,
Kada ištiks nelaimė…
Jei gyveni ne vienas,
Perki kitam kas dieną,
Ko nesuvalgai, daliniesi, –
Trise – geriau nei vienas…
Kai muzikos klausaisi,
Šalia – katė, šunelis,
Pašildau ir jiems pieną,
Glaustosi nuoširdžiai,
Sušildo kojas miegant…
Turėčiau kanarėlę,
Papūgą dar ne vieną,
Išmokyčiau kalbėtis,
Lesinčiau iš delno,
Liūdnos mintims neliktų
Nė vieno trupinėlio.



2020 m. sausio 30 d., ketvirtadienis

Ką laike randi




Laikas – visiems jisai vienodas,
Gimę laukiam rankų
Tėvelio ir mamos,
Užaugame ir vėl ant rankų laikome
Savo vaikus…
Ateina laikas – skirtis,
Pravirksta net akmuo,
Tik atminty išlieka džiaugsmas,
Kad gyvenai su viltimi
Ir ligi šiol dar gyveni,
Kitiems žodį randi…
Per nerimą ir ilgesį užgimsta žodis,
Taip žmogiška, kada verki,
Laikas užgydo,
Vėl ašara ištrykšta,
Kai jai būna laikas,
Visiems ji ir vienoda, –
Šilta, sūri,
Kaip žemė – apvali.
Kaip užrašyti džiaugsmą?
Paprastai – tai vaiko pirštais
Smėlyje nupiešta širdimi...


Paprastumas – gėris




Mokytojas – tarnas
Nuo Antikos laikų,
Kas moka, tam tarnauja,
Kas klauso, tam ir sako,
Jeigu išsprūsta netiesa,
Pats ir atgailauja,
Be priekaištų piktų…
Mokytojas – saulė,
Nušviečia ne tik protą,
Bet ir jautrius jausmus,
Atsakymo nesulaukęs
Nugrimzta į prisiminimus,
Nes buvo ir pats vaikas,
Kartais ir nepaklusnus…
Mokytojas – medis,
Auginantis naujus ūglius,
Gyvenimo paveikslas,
Toks pats esi ir tu, –
Tik paprastas žmogus.



2020 m. sausio 29 d., trečiadienis

Kelio biržė




Kiekviename gyvenimo kely
Pirmiausia – gairės,
Kelio ženklai širdy
Gal net iš prigimties ateinantys…
Beržai pakelėje pro topolius
Baltai nušvitę,
Už vingio – pievos,
Dobilai pražydę…
Kai gera – dangų pamatai,
Ten dar šviesiau,
Kai žvaigždėmis pasninga,
Prisimenu vaikystę,
Kai per pusnis vis slydau,
Pirmąjį sniegą saujomis graibsčiau,
Kaip gera vėl kas dieną
Į pasaką sugrįžti, –
Šviesu šiandieną sieloje,
Kaip gera lopinėliu mėlyno dangaus
Ir su visais dalintis…
Prie kelio biržę palieku,
Paantrink, eik ir tu,
Kas gera, prisiminkime.


2020 m. sausio 27 d., pirmadienis

Istorikams



Profesoriui Edvardui Gudavičiui pagerbti

Laikas nestovi vietoje,
Istorijos versmėje kyla,
Atsikartoja ir tolyn nuplaukia,
Ko tėvai išmokė,
Šiek tiek ir pasimiršta
Praeitis...
Kai būna gera,
Didžiuojamės ir džiaugiamės
Pasitikime ir ateitimi,
Nes kiekviena karta –
Šiek tiek kitokia,
Patirties kraičiai – didesni,
Pasaulis darosi aiškesnis,
Kai sparnus turi…
Istoriją – šios dienos žmonės,
Istorikai po metų užrašys,
Nepasibaigs kartų kelionė
Su praeitimi.




2020 m. sausio 26 d., sekmadienis

Kalbėjimas akimis




Žiūriu į dangų akimis,
Neužsimerksiu lyjant,
Šalty sningant,
Jeigu pritrūkčiau oro,
Kalbėčiau akimis,
Matytumei, kaip myliu
Medį, akmenį,
O tave gerbiu labiausiai,
Meną kuriantį…
Kalbu ir šiandien akimis, –
Paveiksluose ir tavo veidas,
Aštriu žvilgsniu nužvelgdamas
Piešei autoportretą,
Susimąsčiusį ir linksmą…
Ką žemėje matei ir palikai,
Dabar mato kiti
Ir širdies šiluma
Įvertina akis paveiksle.







2020 m. sausio 25 d., šeštadienis

Takeliu




Atsikeli ir išeini į kiemą –
Kaimynus sveikini
Su auštančia diena,
Paleistas nuo pavadžio
Kažkieno šunelis bėga,
Kartais aploja, o pripratęs – ne…
Taip ir pažįstu, kas čia savas,
Su kuo gera gyventi
Viename name,
Kai pusrytis – ant stalo,
Dalinamės duonos rieke,
Pietums – garuojanti sriuba…
Toks mano kelias:
Nuo kiemo – į gatves,
Pakelėse – kiškių trobelės,
Kurapkų pulkas krūmuose...
Tik taip pažįsti savo šalį
Beeidamas keliu,
Akmenį liesdamas.







Šios dienos koncertas




Koks permainingas vėjas
Ir pavasario dangus,
O paukščiai namo taką randa
Pagal žvaigždes,
O gal ir per jausmus,
Pagal miško kvapus,
Sroves upelių,
Kurios tėkmės
Iš versmių nepraranda…
Kokie per dieną minami takai,
Tokie sapnai užmigus atsiranda, –
Rodos, iš niekur, kažkada matei
Ir vėl girdi,
Jau gervės aukštai skrenda…
Tik tu žinai,
Koks permainingas šios dienos
Mano jausmų koncertas.





Rašau ir tu rašyk...




Seniai su savimi nebekariauju,
Atlikau pareigą, ir tiek,
Sena išpažintis negraužia, –
Už pečių, ko nepaneši,
Ir tu palik…
Neužtaisytas šautuvas
Kartą ir netyčia iššauna,
Išmesk iš atminties,
Tegu kulka nedegina iš naujo,
Negrįžtami sapnai paliks…
Senokai su savimi susitaikiau,
Likimo nepakeisime išsyk,
O laikas teka,
Širdies laikrodukas eina,
Prisiglausk prie medžio,
Paklausyk:
„ Būk pats sau geras’’, –
Atsakys.



Mūsų Vilnius



Sydney. Marylobe Baliuka

Dideliam miške
Nesunku pasiklysti,
Jei nė vieno medžio
Nežinai nė vardo,
Lapų nepažįsti…
Paukštis susiranda
Kur susukti lizdą,
Tiek siūlų atranda,
Vaikelius suvysto,
O atgal sugrįžęs,
Kiek drevių išvysta…
Dideliame mieste
Pametu galvelę,
Kada lekia, švilpia
Mašinos pro šalį,
Dūzgia tarsi bitės,
Žmonių – skruzdėlynas...
Oi, kaip gera vaikščioti
Po įprastą Vilnių,
Spinduliuoja gatvių
Artimi žibintai,
Oras – šiltas,
Tyras.




2020 m. sausio 24 d., penktadienis

Žiedų ir žodžių paslaptis




Nebūtina „myliu’’sakyti, –
Matau ir iš akių,
Rankos paspaudimo,
Kiekvieno mielo judesio,
Kai esama kartu…
Reikia pradėti laimę
Kas dieną iš pradžių,
Pasveikinti pagarbiai
Ir su puokšte gėlių…
Kai saulė nusileidžia,
Dar pasėdėt kartu,
Pasidalinti laime
Būrelyje vaikų…
Meilę ir draugystę
Paverskime tik darželiu,
Kur žydi prie ramunių
Našlaitės ir žibutės,
Daug rožių nuostabių…
Žiūrėsim ir neskinsim,
Nemindysim jausmų,
Kiekvienas žiedas – meilė,
Nereikia tart žodžiu.





Laimė - paieškos






Yra kelmų, kur senas miškas,
Ten – samana žalia,
Kupstai ir pataisų,
Senas papartis, taškais apsipylęs,
Ieškojau laimės žiedo
Visą gyvenimą jame…


Kur senas miškas – ten ir kelmas,
Gal virtęs pats,
Gal kirstas žaibo per audras,
Kur senas kelmas,
Ten išdygsta kepurėtas grybas,
Kempinės atauga…
Einu taku – kažkas čia nauja,
Tarsi kelio ženklai,
Vaikų darbeliai šviečia,
Paukšteliai čia svečiavosi,
Nors nešalta žiema,
Bus tvirtesni kiaušinius dėti,
Garsiau čiulbės prie lizdo
Gimtame miške…


Kur senas miškas,
Ten širdis atlėgsta,
Norėčiau būti kelmu,
Netgi rusva kampine,
Kad kažkas pailsęs atsisėstų,
Pasikalbėtume.









Gyvybė




Dažnai pavasarį šalna
Pakanda šviežius ūglius ir žiedus, –
Toks gamtoje likimas, –
Kiekvienas medis turi
Atsargoje kitus,
Kurie tik paskutiniai skleidžiasi
Ir žydi…
Ieškau krūmuose žiedo alyvos, –
Laimingas bus ir penkialapis dobilas,
Kuris šalnų nebijo…
Pasveikstame ir po sunkių ligų,
Slogias mintis nutylime,
Išmokstame iš jų dažnai
Išsaugoti gyvybę…
Pakėliau galvą – danguje
Saulė nušvito ir sušildė,
Papildė vėjas dar jėgų,
Į kalną lipsiu skėriai,
Kad ir tyliai.







2020 m. sausio 23 d., ketvirtadienis

Žali daigai




Galingi mūsų miško
Šimtamečiai ąžuolai,
Kiekvienas dygsta
Tik iš vienos gilės,
Kurią apkloja žiemai lapais
Ir žali daigai iškyla
Pavasarį nežymiai...
Medeliai, kaip vaikai,
Per kalnelius į slėnius bėga,
Krūmai, miškeliai ir miškai
Ir žiemą neužmiega...
Naujų metų kaita – gyvenimo tąsa,
Ne tik miške,
Bet ir šeimose,
Vien ąžuolus auginkime,
Kiekviena gilė – laimės atsarga,
Kad su ja ateitimi
Dalintumės.






Miško pakraštyje






Šiandieną nežinau,
Ko miške vilkas staugia,
Jo iki galo nepažįstu,
Su juo takais nėjau,
Tolokai jo ola,
Kur vaikai augo,
Gal jie dabar kitam krašte
Ir savo vaikus šaukia, –
Palaimina dangaus dvasia
Visus…
Girdžiu, kai atsišaukia
Kažkas gilumoje, –
Didžiulė baimė lanko,
Kai esi vienišas miške,
Tik su savo dalia…
Ten ir nubėgčiau,
Nematau pavojaus,
Ką jis girdi,
Paprasta ausimi negirdžiu,
Niekas man nedavė tos galios,
Kad perspėčiau kitus...
O viena baimė kausto
Vienatvėje dėl rytojaus, –
Kai senas ir paliegęs būsiu,
Be būsto, tankaus miško,
Kas mums bus…
Nestauk ir tu,
Dėl to lengviau nebus.





Ledo trupiniai




Pavasarėjant juda žemė, –
Kalasi nauji daigai – gyvybė kyla,
Paukštis kviečia porai,
Viskas šioje žemėje – gerai…
Nuo miško plūstelėja
Jau nauji kvapai,
Garuoja ir dirvonai,
Plaukia ištirpusios pilkos lytys,
O iš širdžių – ledai…
Koks malonus toks oras, –
Įkvepi, muzikos pasiklausai,
Keli gerumo dangui tostą,
Kad kelyje ištirptų
Gruodo padariniai…
Tiek metų iš paskos skubėjo,
O tu šalia buvai,
Kada skaudėjo ir kentėjau,
Bet išlikau – gerai...
Pakelkime akis į ateitį žiūrėdami,
Išplauks su srovėmis ledai,
Nekaltinu pavasarį žiemos, –
Kas buvo, tas gerai.





2020 m. sausio 22 d., trečiadienis

Žiemos palengvėjimai




Kitaip jautiesi po Kalėdų, –
Diena ilgėja ir šviesėja,
Kai apsiniaukę, švyti žiburiai,
Lyg akys danguje,
Tau padeda ir vėjas…
Kitaip jautiesi po Naujųjų, –
Horizonto linija artėja,
Belieka žingsniais pamatuoti,
Nubraukti, kas praėję…
Kitaip jautiesi, kai sužaliuoja vejos, –
Pavasaris artėja…

2020 m. sausio 21 d., antradienis

Pirmas aukštas




Kaip gera, nors senatvėje,
Turėti savo būstą:
Pirmas aukštas, –
Niekur žemiau nenukrenti,
Grindys šaltos –
Nereikia termometro,
Padedi ir sužinai,
Kaip lauke žiemą šalta,
O vasarą vis iškenti…
Laikai šunelį, kuris amsi,
Katiną pakalbini ir šis atsako:
„Kur noriu, ten einu,
Elgiuosi, kaip kiti’’…
Kitame kambaryje,
Netgi už sienos
Ir aukščiau, dar knarkia, –
Prie visko pripranti,
Nebegirdi…
Pakalbini, kuris arčiausiai,
Nori padėti kažkam galvą ant peties,
O šiam gi rūpesčiai savi,
Supratęs visam laikui atsitrauki,
Gyveni, kaip ir gyvenęs,
Pamąstai – toks amžius,
Kad taip gyvena ir visi...
Nekaltas – kito būsto neturi,
Dar prasčiau būtų rūsy.



Kol gali




Metinės Sydney

Nė vienos dalies nenupasakosi
Didingo gamtos grožio,
Ką pamatysi savo akimis, –
Žvalgaisi į visas pusis,
Paeini ir vėl grįžti…
Nė vieno garso neišgausi
Muzikos instrumentais,
Ką gamtoje girdi, –
Savaip ir paukščiai čiulba
Dienomis ir naktimis…
Paklūsta net aukščiausias kalnas,
Kada į jį drąsiai kopi,
Matai nuo jo,
Kaip kyla saulė,
Kaip nusileidžia debesėlių pakrašty…
Kai išgirsti iš tolo,
Kaip vandenynas šniokščia, –
Trauka ši – įstabi, –
Banga nusirita ir vėl sugrįžta,
Tarsi akmuo tau nuo širdies,
Švarus tampi…
Tada ir supranti,
Kad verta eiti priešaky,
Į kalną kopti,
Kol gali.





2020 m. sausio 20 d., pirmadienis

Siaurukas



Bilda traukinys per Aukštaitiją,
Aplenkdamas ir pervažas,
Siaurus kelius,
Supypia vien signalas,
Kad bėgiai surūdiję,
Reikia pakeisti ir pastolius,
Išteptus smala, ąžuolinius, –
Prieš keliasdešimt metų
Laikėsi tvirtai…
Sustojo mano traukinys,
Galbūt jau laikas
Rodyklę keisti ir ratus, –
Vėluoja senas laikrodis,
Užkliūva kojos ir lygiu keliu
Beeinant gan lėtai…
Tavęs nėra ir išleistuvės
Senokai pasibaigusios,
Atšalę akių ežerai,
Važiuoju senu traukiniu
Tiktai su pakeleiviu,
Jaučiu, kad nebėra
Ir apie ką kalbėtis, –
Dundesys – giliai…
Oi, kaip toli
Mano gimtieji Anykščiai.






Po tolimos kelionės




Keliaudamas daug aplankai, –
Miestai ir miesteliai –
Tai pasaulio lobiai,
Kas pastatyta gan seniai,
Išsaugota lig šiolei…
Turtėji ir atmintimi,
Semiesi ir neši su savimi,
Kad ir kitiems parodytumei grožį...
Lankai muziejus,
Ne tik paveiksluose matai ir gamtą,
Palygini su tėviške,
Visai kitaip atrodome...
Galėtume ir mes parodyti,
Kokie pas mus papuošalai,
Sidabro, aukso siūlų nėriniai,
Vitražai su šventųjų aureolėmis…
Keliaudamas tampi ir dvasingesnis,
Kai tave užkalbina maloniai,
Atsakai jiems tuo pačiu –
Dėkodamas...
Geriausias vadovėlis
Neatstos kelionių.


Sydney muziejuje



Australija mano akimis




Gyvenimo pradmenys



Pirmas įspūdis pasižiūrėjus iš balkono – neaprėpiama žaluma, žydintys medžiai, kai pas mus – pats viduržiemis, paukščių balsai, nebijančios žmonių papūgos.
Pusryčiai – švieži vaisiai, kiaušiniai, varškė, net kitaip vadinama.
Išėjus į gatvę – šiluma, dieną – karštis, jeigu nepasitepsi kremu, tapsi panašus į išvirtą vėžį.
Nustebino žmonių geranoriškumas, noras padėti, kai visada užleidžia vietą vyresniam autobuse, metro. Visi įlipdami sveikinasi su vairuotoju, išlipdami padėkoja. Perpratau, kaip skamba padėkos žodžiai angliškai, bet pridurdavau „ačiū’’ ir lietuviškai, atrodo, visi suprato.
Australija – daugiakalbė šalis, viso pasaulio žmonių prieglobstis. Mėnuo – labai mažai, kad viską pažintum, tik keli štrichai... Sutikti žmonės, valandėlė pokalbiui, bet nepaprastas įspūdis, kai gatvės vietinis dainininkas groja bambuko instrumentu, žino, kur yra Lietuva, lankėsi ir linki mūsų šaliai sėkmės, ilgokai šneka savo gimtąja šnekta, kad žinočiau ir jo kalbos garsus.
Su daugeliu pasikeičiau adresais ir esame Facebook draugais, patogu, kai turi savo svetainę, jie paskaitys ir pamatys Lietuvą.
Vietinių mažai likę, teko matyti tik kelis, jie iš savo istorijos ir gyvena, renka lėšas sau kelionėms, šeimai. Kiti – atvykę iš viso pasaulio ir niekas nekreipia dėmesio į odos spalvą, aprangą. Manau, vienija žmones gerumas – tai ir yra didžiausia mūsų vertybė.
Teko kalbėtis su moterimi, kuri su 11 metų dukrele pasiprašė prieglobsčio, kai Rusijoje, kaip ir pas mus, buvo krizė, nebuvo parduotuvėje beveik nieko: už talonus gaudavo maisto. Teigiamą atsakymą prieglobsčiui gavo tik iš Australijos, atvažiavo ir tęsė mokslą, užsidirbo siūdama atsivežta siuvamąja mašina, dabar turi verslą, dukra suaugusi ir gyvena atskirai. Jos namas atrodo kaip šventovė, nes pati susikūrė vidų ir aplinką. Iš valstybės nieko ir nereikalauk, nes valstybė – pats žmogus, ką jai duodi, tą ir turi, – toks seniai pasakytas teisingas ir trumpas sakinys.
Daug senų žmonių dirba savanoriais: tvarko muziejų aplinką, parkų medžius laisto, prižiūri gėles.
Nemačiau nė vieno brūkštelėjimo ant sienos, nes menas yra gyventi švariai ir tvarkingai.
Eini šaligatviu ir atrodo, slysti per juodą granitą, palydėtas paukščių čiulbesio…
Teko vėluoti į autobusą, vairuotojas pastebėjo ir sustojo prieš stotelę. Kaip gali nepadėkoti!
Ačiū Australijos žmonėms už viską, ką patyriau, kur gyvena mano šeimos dalis, vaikaitis lanko puikiai pritaikytą vaikų darželį.








2020 m. sausio 19 d., sekmadienis

Eukaliptai




Medis – atskiras žmogus,
Kas prisitaikyti galėjo,
Išliko per audras
Ir karštus gaisrus,
Liežuviais plakė,
Kas panorėjęs,
Kaip mokėjo…
Papuošia lapija žalius miškus,
Derva apipila stuobrius,
Kitur vėl štrabriaunis kalnas,
Plikais medžiais apkaišytas styro,
Nubyra sėklos per karščius,
Saulė spinduliais
Išdegina aplinkui plotą,
Nereikia nė degtukų, titnago,
Pats medis pasirūpina vaikais,
Kad vėl sudygtų ir lapotų...
Kai paruošta dirva,
Nupilta pelenais,
Daigai jau pakviesti naujam kilimui,
Motina po metų kelerių
Palengva atsitokėja
Ir nežinia, iš kur tiek jėgų ima…


Žiūri į niūrų plotą ir mąstai,
Iš kur legendos imasi
Apie dievus ir Prometėją:
Prikaltas kenčia prie olos,
O paukščiai gremžia kepenis
Po šonkauliais ir oda,
Ugnis – žmonių kūrybai
„ Dievo bausmė – gaisrai’’, –
Lietuvoje sakytume,
O ten – gyvybės pradmenys,
Žemės paklodė, –
Aliejai, kvepalai, koaloms maistas,
Dangaus padovanotas.






Plati mano Tėvynė



Sydney

Jūreiviai pasiilgsta jūros,
Sapnuoja aukštas bangas,
Liūliuoja laivo burę,
Kaip motina vaikystėje lopšyje…
Aš pasiilgstu upeliuko,
Per pievas virvenančio,
Nes jis papildo tyru vandeniu
Sūrųjį vandenyną…
Bijau bangos aukštesnės,
Kuri skalauja kojas,
Atslenkant jai pasitraukiu, –
Saugiau prie tvirto molo,
Kaip tėviškėje buvę…
O kokie gražūs telkšo
Kalnuose ežerėliai,
Juose ir atsispindi saulė,
Visas dangaus mėlis,
Plaukiantys, lyg pūkas,
Baltieji debesėliai...
Oi, iki šiol neaišku,
Kaip ten bures pakėliau, –
Skubėjau į pakrantę
Sugrįžti panorėjusi…
Visus ten meilė veda
Prie gelto, balto smėlio,
Granito akmenėlių.



Mokytojai



80 metų jubiliejuje su Jane Martinkėniene

Mokytoja, tu ne tik man – šviesa,
Balta kreida rašau ir tavo vardą,
Baltos žiemos šįmet nėra,
Tegu nebūna ir mūsų galvose
Nė vieno naujo balto plauko…
Kada žiūriu per baltą langą,
Matau baltas lankas,
Piešinį akvarelė ant balto šilko,
Plasnoja angelas į lauką...
Liečiau tavo rankas
Ir supratau pajutus šilumą,
Kad mums dar per anksti į dangų…
Mokytoja, tu esi mama,
Šviesių minčių močiutė
Ir savo vaikaičiams,
Kiek lieka žodžių širdyje, –
Laikas juos ištarti…
Lauksiu.