Proza

Kasdienė istorija
Taip nelauktai atėjo pavasaris. Prie apleistos sodybos išdygo Dagilis .Šildėsi prieš saulę švelnią,gležną,puošnią lapų karūną. Jis taip greitai augo,kad greta niekam nebebuvo vietos. Beaugdamas sutvirtėjo:išdygo aštrūs spygliai-dabar niekas jo nenugalės.
Garbino jėgą,džiūgavo,kad už visas aplinkui augančias žoleles didesnis,stipresnis. Didžiausias jo turtas buvo sodrūs lapai,o aštrius spyglius,apgaulingai žvilgančius,jis vadino diplomatija.
Nepripažino žodžio ,,sąžinė“,nes išdygo atšiauriame dirvone,kurio niekas nearė,neprižiūrėjo,
nemylėjo,dilgėlėm apleido. Todėl ir paskelbė karą visiems,kas nesutiko su jo nuomone. Visada jis sau atrodė teisus-dirvono valdovas.
Įpusėjo vasara ir Dagilis išvydo prie savęs augančią Gegutės ašarėlę. Stiebas liaunas,vėjui pučiant siūbuoja,lankstosi,o žiedeliai,nors ir neišvaizdūs,bet primena daug daug širdelių...
,,Ji bus mano vergė“,-pagalvojo Dagilis ir pražydo .Niekas nenuginčys,kad jo labai gražūs ne tik lapai,bet ir žiedai. Iš toli žiūrint net labai patrauklūs-tik sunku apibūdinti jų spalvą-mėlyni ar violetiniai...
Įdienojus nutupia ant jo žiedų karūnos drugiai,pailsi bitės,kuo jis labai didžiuojasi,bet nektaro jis neturi,todėl greitai visi nuo jo pasitraukia.
Dėl to galvos sau nesuka .Čia jis auga neturėdamas sau lygių,apsiginklavęs aštriais spygliais,į visus žiūri iš aukšto:nei jo vėjas lanksto,daug kas iš baimės aplenkia.
Žiūri į jį Gegutės ašarėlė,nuo jo žvilgsnio širdelės skambčioja,džiaugsmu prisipildo siela:ji nebe viena-toks stiprus atrodo šalia jos Dagilis,o jis siūlo draugystę,paramą,užuovėją nuo vėjo.
Palinko prie jo,bet greitai pasijuto šešėlyje. Tokia šilta ir skaisti atrodė saulė,bet jos spinduliai jos nepasiekė. Stiebelis tįso,tapo dar labiau pažeidžiamas:ryto rasos pritvinkusios širdelės linko prie žemės,virto tikromis ašaromis.
Džiūgavo Dagilis,kad ji dabar visiškai nuo jo priklausoma. Pirmasis susižavėjimas,kad ji trapi ir lanksti ,virto pasitenkinimu savimi. Gyrėsi Dagilis savo puošnumu aplinkiniams,paniekinamai baksnojo spygliais į ją,vis labiau ją gožė,kol jai tapo šalta ir baugu.
Dingo iš jos akių džiaugsmas:nebeskambėjo vėjui pučiant dainos,žiedeliai prarado žvilgesį,nors dar buvo šilta vasara-laimės metas.
Kartą pažiūrėjo į ją Dagilis ir sukliko:,,Kokia tu nevėkšla. Daraisi negraži. Kur tavo puošnumas?Nejaugi negali ,kaip aš,būti tiesi,padėti man kariauti su dilgėlėm. Žiūrėk:jos ne tik tave,bet ir mane gali pribaigti!“
Nieko į tai negalėjo atsakyti Ašarėlė-neturėjo jokių argumentų,kodėl šalia jo išdygo...Pasijuto kalta,šiame dirvone visiškai nereikšminga,nors labai nenorėjo tuo patikėti.
Dagilio žvilgsnis kasdien darėsi atšiauresnis,balsas įsakmesnis.
Pabandė paprieštarauti,kad ir jai reikia saulės,bet išgirdo tik bejausmį paaiškinimą:,,Tu dabar man nebereikalinga-nieko aš tau nežadėjau,pati šalia manęs išdygai. Matai-dirvone auga mano vaikai,jiems reikia daug vietos. Pasitrauk!“ ,,O meilė,“-sušnabždėjo ji. ,,Aplinkybės pasikeitė“,-šaltai atrėmė Dagilis.
Nuo šių žodžių jos stiebas staiga nulinko:ašarėlės pabiro ir pasiekė žemę. Į širdį atėjo ruduo. Suprato,kad kažkur dingo jos iliuzija apie meilę,dėl kurios buvo pasiryžusi viskam...O gal šio jausmo ir visai nebuvo,tik kažkada girdėtą aidą atpūtė pavasario vėjas ir prašvilpė pro šalį.
Gerai,kad vėl atėjo žiema, ir sniegas paslėpė jos ašarų gėdą.
Gal vėl užkukuos gegutė...
2007