Eilėraščiai

Gyvenimo giesmė


Gyvenimo giesmė-
Jinai gyva,nors niekad negirdėta-
Kaip paslaptis, ne sykį paskelbta...
Suvirpinta sielos styga
Nuaidi pakylėtai
Ir vėl užgęsta .
Bet tai- ne pabaiga!
Gyvenimo simfoniją
Man medžiai groja,
Jų šakomis lyg stygomis
Prakalbinu svajas...
Šaukiu,
Kad geros rankos,
Jei jaučiu lig šiol glamonę,
O tylią giesmę
Tau paskirt galiu.
2008
Nebūk nepastebėta
Gerve,gervele ilgakoje,
Ko vieniša šiandien skraidai?
Virš žąlančios kalvos
Štai debesėliai moja,
O tu vienų viena likai.
Pasaulis toks žavus,beribis
Su mirgančių žvaigždžių šimtais,
Ir kelias tėviškės
Toks lygiai lygus,
Kuriuo,atrodo,džiaugsmui pargrįžai...
Kodėl taip neramiai plasnoji-
Nepastebėta gal likai ?
Išskleisk sparnus-
Pasveikina rytojus
Ir tuos,kuriems vis būna laimės
Per mažai.
2008
---
Esu be paslapčių
Lyg jūra atvira audroms ir vėjams.
Gyvenimo šalna grublėta
Užpustė jau į praeitį takus,
Ir žodis iš širdies atskriejęs
Apnuogina kas buvo,
O kas dar bus-
Visai nebesvarbu...
Mėnulio pilnatis per naktį kybo-
Neužsimerkia akys,
Ir tada klausau,
Kaip tylią pasaką šiurena sniegas,
Bemiegės mintys prašosi vidun...
Visų kelių vis tiek nenukeliausiu,
Nepasivysiu debesėlių balzganų,
Nuo almančių verpetų pasitraukiu
Ir užsispyrusi į ateitį einu.
2008
Visko pradžia
Štai pakelėj nubalo vyšnių šerkšnas,
Ir pasiruošus šokiui
Žiedlapių pūga,
Seniai jau žemė nusipurtė žiemos šaltį,
Į širdį grįžo džiugesio banga.
Oi, supa vėjas lyg padykęs
Šakas nuo ryto iki sutemos,
Baltai nubarstė takelius
Ir pėdsakai išnyko,
Neliko sieloje šalnos.
Einu į sodą,kur pražydo vyšnios,
Į šviesią pradžią
Su sava daina ...
Kaip noriu ,kad kasdien pradžiugintų
Žiedų vainikas
Ir meilę pašnabždėtų,
Nors balta
Kaip vyšnios pumpuras galva.
Todėl dėkoju net paukščiukui,
Kad manęs jis šiandien nepaliko,
Ir suokia vyšniose,
Be atvangos.
Gal ir juokinga,bet dar tebelaukiu
Pavasarį kiekvieną
Vis naujos pradžios.


2008 Klevai pražydo

Nieko puikesnio nemačiau-
Štai klevas žydi!
Pasidabinęs garbanas geltona kepure.
Dar taip ,atrodo,neseniai
Sulos ąsotį pilną
Nešei į gimtą trobą tartum ašarą .
Gal kada nors ir mes sustosim,
Kaip ir prieš šimtmetį,
Po žydinčiais klevais.
Gerdami saldų kvapą,
Giesmę sugiedosim
Dėkodami,
Kad tu ,motule žeme,mus užauginai.
Po daugel metų klevais sulaposim,
Pavasariais bėgs atminties sula,
Kada tėvų ir motinų paveikslą
Pakartosim-
Tai bus didžiausia Dievo dovana.


2008 Senosios kapinaitės


Smėlio kalnelis.
Topolių giraitė-
Ir svaigų kvapą pumpurų
Lyg amžinąjį gėrimą geriu.
Belikęs tik koplytstulpis medinis,
Užrašas nublankęs,
Kad čia atgulę žmonės Mačionių.
Pavasarį tiktai žibutės žydi,
Niekas nebeneša gyvų gėlių...
Seniai čia amžinojo poilsio sulaukusių
Vardus pamiršo
Ir nebeaidi Vėlinių varpai dėl jų...
Bet jie dabar - šventi,
Nes topoliai žaliuoja,
Ir vėjas ūžauja viršūnėmis aukštai.
Kol medžiai kvepės medumi,
Skambės gamtos vargonai,
Senolių atmintis bus amžinai.
Šiandien sustokime ties kryžkele,
Nors nesame jų artimieji,
Bet visada išlikim atminčiai savi...
Kol esame šioj žemėje gyvieji-
Vis būsime senųjų kapinaičių laukiami.