Mano kūryba

Baladė apie paukštį
Pavasarį į saulę žolynėliai
Nedrąsiai pažiūrėjo,
Galingai suošė miškai,
Triukšmingai pasirąžė
Upių sūkuriai...
Tada pakilo paukštis
Skristi tėviškėn.
Plasnojo,skrodė vandenų platybes,
Lyg perlai bangos saulėj raibuliavo...
Audra suglumo;
Neįveikusi žaibais
Mažylio paukščio-jis namo keliavo.
Per dykumas -be maisto,be takų,
Kai karštis degina krūtinę,
Pūtavo paukštis-liūdna be savų,
O ilgesys,vienatvė
Daug skaudesnė ir už ugnį-
Troško be gimtinės.
Priskrido kalnus-
Išgaląstos briaunos
Grūmojo.
Tūpti ,glaustis prie uolų?
Sukliko paukštis,
Prisiminęs giesmę vyturėlio.
Viltis- susukti lizdą
Suteikė naujų jėgų.
Pailsęs nebematė,kaip pražydo gėlės,
Kaip keitėsi miškų spalva,
Nebejautė ant sparno vėjo,
Bangos juodų arimų
Rugio želmenėliai
Atmintį prikėlė.
Vaikelių balsas
Lyg tyli Velykinė malda,
Lyg Odisėjo priesaika-
Namo grįžtu!
O krito paukštis ant lygios pievelės,
Nelaukė niekas jo čionai...
Gal skrido per lėtai?
Palūžo ne sparnai-
Vienatvės skausmo nepakėlė:
Juodosios žemės grumstas-
Ne gimtinė.
O tuščias lizdas-ne namai.
Gyvenimas-ne pasaka
Visi mes linkę pasakom tikėti,
Kai jų nebūna po ranka-
Susikuriam ir sekame kitiems.
Juk taip lengviau
Savąją naštą pakylėti...
Pažvelgus į žvaigždes,
Dangus atrodo daug arčiau.
O širdyje troškimai
Tarsi žvaigždės mirga,
Nepasislėpsi,nepabėgsi nuo savęs.
Tada ir glaudžiasi prie kojų
Nepramintų takelių vingiai,
Kurie dažnai su pasakom
Į tuščią nežinią nuves.
Padėkojimas
Žiūrėk-šįryt pakrūmėm
Plukės ir žibutės šypsos.
Klausyk-žilvičiuose lakštingalų giesmė...
Einu per pievą,nusagstytą pienių pūko,
Į vasarą,kuri trumpa
Tarsi jaunystės mirksinti,
Praskrendanti
Ir krintanti žvaigždė.
Jau glostau klevo lapą-
Geltoną,bet mirtim juoda papuoštą,
Ir prie krūtinės
Šiaurės vėjo sveikinimą pajuntu...
Už viską,kad matau,girdžiu-
Jaučiu nepaprastą paguodą,
Todėl per sniego pusnį,
Šaltą speigą
Sušilt į tavo glėbį ateinu.
Kai glostau mylimas rankas,
Virstu į ašarą ir žemę juodą...
Tada dėkoju saulei,
Kad šią minutę,
Akimirką
Šioj žemėj gyvenu.
Aš čia
Sustingau laukime
Kaip obelis prie vartų,
Negirgždanti svirtis
Prie seno šulinio...
Laukiu sūnų,
Nubėgančių tolyn
Nuo gimto slenksčio,
Neatsigręžtančių į langus
Paliktų namų.
Kaip gaila,kad net mano akys-
Tai vingiuotas kelias,
Iš kur negrįžtama
Be nuospaudų gilių-
Ligi širdies gelmių...
Vienatvės tyloje sugrįžta paukščiai,
Bet jie neatneša ramybės
Ant sparnų.
Tada šaukiu net vėjui,
Pasiklydusam beržyne:
-Aš čia,aš čia,matai-šalia!
Balta galva tarsi žuvėdra,
Audroj nerandanti užuovėjos,
Sustingo laukime...
Pavasaris
Apglėbkim tėviškę delnais,
Sustokime trumpam po kryžiais-
Ten,kur susikerta keliai
Nuo senkapių iki jaunystės skrydžio.
Ištieskim viens kitam rankas-
O!Kaip ant močiutės minamo ratelio
Senolio plūgo saulė blykčiojo!
Pamiršo šienpjoviai senas dainas,
Tik žemė nieko niekad nepamiršo...
Tebesiūbuoja dar pavieniai ąžuolai,
Taip šimtmečius skaičiuoja,saugo,
Parskrido jau į tėviškę gandrai
Ir savo lizdą vėl sparnais apgaubia.