Gyvenimas ratu lyg būro įkinkyti jaučiai eina-
Pavasarį vaikai prieš saulę šildo skudurines lėles.
Štai moteris darbų-daržus pasėti mokęs -
Su duonos rieke sielai atneša eiles.
Ir pinasi pagoniški žmonių žaidimai
Su Dievui paskirta bažnytine giesme.
Metų laikai ir būro amžius bėga-
Gyvenimo geresnio ilgis kiekviena troba.
Vėl vasaros darbams saulutė kelia
Darbščiuosius net ir tinginius – visus,
O himną darbui Donelaitis gieda-
Kaip pagrindinį pradą paprasto žmogaus.
O atpildą už sūrų prakaitą ir triūsą,
Kad nereikėtų varnų šaudyti tuščiai,
Ruduo , nors purvinus ratus ir vyžas siurbęs,
Ir nugaras lietum lyg švęstu vandeniu išskalbęs,
Pelnytai ant vestuvių stalo padeda -
Kaip visų metų darbo vaišes-
Kasdieninę duoną su malda,šventai.
Tai kas , kad kartais per daug prisisiurbus,
Išsprūsta nepadorūs reikalai...
Jau su žiema senatvė pro langelį žiūri,
Kai nebėra saulelės spindulių,
Mirtis aplanko ir darbštuolį žmogų -
Koks paradoksas:turtuolio nuplaktą už skatikus.
Gal ne hiperbolė hegzametru atklydus-
Tiktai poeto meilė artimam skambės,
Kas žmogiška ir paprasta jis mato,girdi-
Prieš tokius puslapius,poetą,kunigą ir žmogų-
Pirmą lietuvišką rimuotą žodį ,
Prieš knygos paslaptį lenkiuos žemai.
Jeigu ne jis , ilgam nebūtume poezijai užgimę,
O saulės šiluma ,Dievo dovanomis pavirtusi,
Vis tuo pačiu gyvenimo ratu skubės .
2008
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą