Mano kūryba 1995-2000

Noras būti savimi
Ir gimdami, ir mirdami,
Ir kildami, ir krisdami
Taip norim būti savimi...
Bet vis kartojame kitų
Žodžius ir poelgius
Nerasdami savų.
Kai tiesiame į dangų
Virpančias rankas,
Ant pirštų jaučiam vyturių giesmes
Ir net tada atrodo per mažai-
Ne savo, rodos, dainą dainavai.
Tik sopulys, nuo pat širdies
Pakilęs, gomurį palies,
Nekalto vaiko ašaroj ištirpęs,
Palieka niekad žodžiuose netilpęs...
Jis savas,nes nejaučiam skausmo svetimų.
O, kol jausiu būtinumą
Būt su tavimi,
Manysiu-aš esu dar savimi.
Išdeginta veja

Jaučiuosi kaip vagis
Prie svetimo,
Bet dar rusenančio,
Nors jau ir šalto
Židinio pripuolus
Norėdama paimti
Karštas žarijas.
Ką duos ugnis,
Kuri nutvilkina,
Net akmenis ir uolas,
Paversdama jas žvirgždo
Kruopele maža?
Kuo reiks tada dykynę apsodinti,
Kad slėptų pelenus-
Nuodėgulių aukas?
Koks pranašas galėtų
Man patarti,pasakyti,
Kokiais žiedais pražys
Pavasarį išdeginta veja?

Su Kaino žyme

Kiek žemėje žmonių
Su Kaino sielvartu
Ir jo žyme
Kaip elgetos kasdienės duonos,-
Ramybės sau prašydami
It piligrimai vaikšto?
Ir nesuranda, kad kas nors,
Kuriam visas jo nuodėmes
Gyvenimo atleistum,
Jeigu jis tau padėtų
Panaikinti sielos kryžių,
Dievo duotą!
O!Kokią labdarą
Beveidis budelis suteiktų,
Jeigu be jokios graužaties,
Kaip šventą misiją atlikęs,
Nuplauti sau rankas galėtų
Ir nepajustų
Kaino ženklo ant kaktos.
Tada jis būtų šventas
Su nuodėmės didybe!
Būtų triskart laisvas
Nuo Dievo pasmerkimo-
Egzistuoti,
Nuo žemiškos kančios-
Prarasti,
Nuo atgailos,
Nuo amžinosios pareigos
Ir nuodėmės tuštybės.
Iš anksto triskart būki,
Sielos budeli,atleistas...
Bet niekam nevalia
Nutrinti Kaino žymę.

Vėlinių naktį

Rudens simfoniją
Paliegę lapai groja,
Kokia gili ir sopulinga
Vėlinių naktis!
Žvakių liepsnelėmis į nebūtį pamojus
Užsidega dangaus skliaute
Pablyškus pilnatis
Ir ant blakstienų mėnesienoje sužėri
Kaip perlai
Ašarų skaidri liūtis.
Dėkodama gyvybei
Iš mirties guolio ką tik prisikėlus,
Lyg nuotaka,trumpam sugrįžusi,
Prabunda atmintis.
O,laimink, Dieve, grįžusį namo,
Kas jis bebūtų-
Suvargęs elgeta,
Našlaitis be savų,
Gal jam lemtis nulėmė
Daug lengvesnę būtį
Nei man, -šitiek metų klūpinčiai,
Rudens šalnoj prie žvakių,
Skausmingai mirksinčių,šaltų...

Praregėjimas

Dažnai pasijuntu tartum žuvis,
Kurią besielės bangos išmeta į krantą,
Sugrįžti tuo pačiu keliu neverta,nevalia.
Sugniaužiu į kumščius rankas
Lyg paskutinį kartą
Matyčiau praviras į ateitį duris
Ir įeinu slapčia...
Kaip būtų patikėti gera,
Kad ir medžiai girdi,
Dar ošia man svaiginančias giesmes,
Bet prisiminusi
Su purvinu batu pereitą atlapotą širdį,
Prisiglaudžiu prie šalto,
Bet gyvą atmintį dar turinčio akmens.
O!Kaip gali žiūrėti į bejausmį veidą,
Kuriuo tikėjai ir meldeisi
Lyg stabui neseniai...
Ir gėda dėl savęs
Skruostus nutvilko,
Nes šitaip iš arti Mefisto veidą pamatai.
Nepasiduoti,keltis, akmeniu nevirsti
Kaip maldoje dar kartą
Pats sau įsakai.

Neregio giesmė

Žodžius iš sapno
Palaipsniui smiltelėmis sudėjau,
Vijaus miražą,
Nors žinojau,
Kad iliuzija tuščia.
Ruduo staiga pakando
Baltą lauko ramunėlę,
Su šiaurės vėju skriejo
Sielos aimana liūdna.
Kodėl tu taip atsainiai
Vienu mostu
Smėlio pilis sugriovei?
Tavęs aš niekad nieko neprašiau...
Kodėl negailestingai
Vėl mane į tuštumą-
Vienatvę pastūmėjai,
Kad niekad nemylėjai pasakei?
O!Koks slogus, beprasmiškas
Ir nebylus šis praradimo jausmas...
Bet ką iš to laimėjai?
Nežinau.