Aukojimas
Aš myliu!Ką?
Gal tik svajonę
Kaip debesėlį,plaukiantį dangum?
Miražą susikūriau iš spėlionių
Ir nulipdžiau iš smėlio dulkių
Vientisą paveikslą mylimo žmogaus,
Todėl jis tinka
Kiekvienoj širdies kertelėj pakabinti.
O gal žmogus taip ir sukurtas Dievo,
Kad jo paveikslas kistų:
Pavasario dangaus žydrioj aky matai
Kasdien kitokį mylimojo žvilgsnį,
O vasaros kaitroj jauti
Delnų svaiginantį pavėsį,
Rudens šalnoj-nutvilkantį karštumą,
Šaltos žiemos speige-
Artėjančio pavasario upelių
Veržlią tėkmę...
O meilę pirmą kartą išpažįsti
Tyliai-sau pačiam-
Kaip taurę,sklidiną kančios,
Kaip auką artimam.
Mylėti-saugoti paveikslą,
Stovėt prieš vėją,jį užstoti,
Kartais užsimerkti,
Kad birios smiltys nesužeistų
Sielos atvirų akių...
Aš myliu patį žodį-MEILĖ,
Kurį kiekvieną kartą
Tavo vardu tariu.
Tik sau
Gyvenimas-kasdien sudūžtančios svajonės...
Nors ir graibstau šukes,
Nukritusias į kasdienybės dulkes,
Bet jaučiu,kad ne rankas,
O pačią širdį žeidžia.
Tada į praeitį
Kaip į motulės glėbį sugrįžtu
Ir glostau seno rankšluosčio
Kryželiais padabintą margą raštą.
Prieš daugel metų austos lino sruogos
Kvepia dobilais.
Raudonos jų galvutės,
Baltuose pusnynuose užmigę,
Galbūt pavasarį žaliuoju želmenėliu
Pas mane ateis?..
O motinėlės dainos,
Prie ratelio išdainuotos,
Apie šilkų skarelę
Užliūliuoja sielą
Ir krinta spalių lietumi
Ant kelių kaip viena būtis-
Paguodos žodžiai.
Iš praeities atklysta pasakos
Apie našlaitę ir bernelį mielą,
Sušildo ateities svajas
Ir žiebias vėl lemties viltis,
Kad šiam tamsių šešėlių
Ir šviesiųjų spindulių sraute
Gali įprasminti ir savo žodį,
Kaip šaltinį,
Kuris į amžius bėga.
Ieškojimų kely
Kam žmogui duota
Tūkstančiai veidų
Ir sielą vis kitaip iškreipiantis,
Lyg juoko veidrodžių fone,
Netikras pažinimas?
Stebėdamas kitus,
Bematant prarandi save
Ir nežinai:ar tai dar tu,
Ar tik iliuzija-
Kaskart vis pirmapradis atgimimas...
Tada eini lyg neregys,
Ištiesęs ranką...
O kaip klaidu,
Jei neturi net ir lazdos,
Kuria galėtumei
Paantrint savo žingsnių aidą,
Kuri suklupusiam padėtų atsistoti
Ir save atrasti leistų.
Bet vėl nesupranti,
Kada prasideda augimas-
Gal tik tada,kai pats jau krisdamas
Gali dar artimo kilimui,
Ranką-tarsi burtų lazdą-
Ištiesti,
Kad būtų kiek abiem lengviau
Iš naujo prisikelti
Ir į gyvenimą išeiti
Tarsi antrąkart užgimus.
Kaip neprarast erdvės troškimo
Kaip greitai bėga
Širdyje užgimusios sekundės!
Pakyla susimaišiusios su vėju
Ir nuskraidina į erdves
Pritvinkusį prieštaringiausių pojūčių
Minčių chaosą.
O man tenai pakilti nevalia,
Nes dar prie kojų
Joninių papartis savo žiedą siūlo,
O liemenį lyg apynys
Dvi kibios rankos apsivijo
Ir glamonių prašos...
Kai ant galvos erškėtrožių vainikas
Žemyn jau žvilgsnį lenkia,
Žiema į širdį skverbias,
Dar girdžiu,
Kaip skambindami juodą gruodą
Lyg Vėlinių varpai,
Įžiebę viltį-paskutinę žvakę-
Laiko žingsniai žengia.
O!Niekada nebūsi laisvas
Nuo žemės burtų
Ir erdvės troškimo!
Tik kaip sunku
Suderint tam pačiam laike
Lyg šventam Pakylėjime
Beribį polėkį
Ir širdį stingdantį
Žemyn kritimą...
Dangaus šviesa
Dangaus šviesa
Pro debesį išnirus
Į molinį namelį pasibels,
Kai Strėlupio dugne
Kiekvieną akmenėlį
Apglėbs ir palengva gludens.
Iš čia išeisiu su svajų palyda
Suspaudus vilties akmenį delne,
Kuris padės kaip siūlų kamuolėlis
Trečiąjį kelią
Nuo žydinčio pavasario
Iki pabjurusio rudens atrast.
Atgal sugrįšiu,
Kai įveiksiu miglą,
Atrasiu artimą tarp svetimų,
Tegu tas jausmas bus akimirksnį nušvitęs,
Voratinklio lieptu nutiestas,
Bet pakylėtas
Lyg dangaus šviesa.
Troškimas būti
Tu nori imt gyvenimą
Kaip duonos riekę
Ir valgyt laužydamas jį
Į vakar, šiandien, ryt...
O man gyvenimas-nedalomas
Kaip magiškas,galingas laikas-
Kaip vienas-deginantis saulės kamuolys.
Pajuntamos tik bėgančios sekundės-
Nuo sielos atitrūkstantis krislelis,
Į nebūtį skrendąs...
Todėl toks ilgesingas troškulys
Priglausti akmenį
Tarsi mažytį vaiką-
Kaip amžių dvelksmą,
Kaip gaivališką ateitį,
Kaip suraikytą duoną,
Kasdien valgomą...
Ir nepakeičiamą į nebūtį
Ėjimą---
Per akmenis,
Per gruodą-
Į saulės spindulių nušviestą
Rudenį-klevų ošimą,
Į sielą kerinčias
Dainų melodijas graudžias.
O!Būk su manimi-
Poezijos prikeltas,
Antrąkart užgimęs,
Meile pavadintas,
Nenumaldomas troškime-būti
Prie bendro vakarienės stalo
Su rieke juodos duonos,
Raudono vyno sklidina taure.
Mano amžiaus knyga
Gyvenimas-dviejų spalvų knyga-
Ant juodo lapo nupiešiau
Mefisto niūrų veidą,
Baltam-nekaltas angelas plasnoja,
Kai verčias puslapiai,-
Naktis-diena, naktis-diena,-
Piktasis demonas
Paliečia nekaltybei kojas
Ir sparnus palaužia...
Tada nebežinau,
Kuris iš jų, kuriam lape,
Pamiršęs atsargumo kaukę,
Prie manęs sustoja
Ir taria nuoširdesnį žodį,
Ranką man paspaudžia.
O!Kaip ryškiai juoda-balta
Visom vaivorykštės spalvom nušvistų,
Kad visas išgales sukaupus,
Atrasti vidurį įstengčiau
Ir paslaptingą savo amžiaus knygą
Atsiversčiau!
Ieškojimas
Dėl laimės mirksnio
Skustuvo ašmenimis kas dieną eičiau
Taip pasiilgau saulės!
Kaip noriu iš nakties
Tarsi iš grasančių siaubo nasrų
Išeiti į pasaulį šviesų
Ir širdies skausmą
Kaip aguonų pilną saują
Pavėjui paleisti.
Bet kritusios į žemę
Jos krauju pavasarį pražydo
Ir po visą horizontą išsisklaidė,
Uždengė šviesų dangų,
Privertė mano saulę nusileisti
Ir antrąkart į naktį sugrįžau.
O!Dėl laimės mirksnio
Skustuvo ašmenimis
Per pragaro ugnis nueičiau,
Kad vėl galėčiau prisikelti,
Prie saulės būčiau siela kiek arčiau.
Praregėjimas
Su nerimu ir baime širdyje mačiau,
Kaip blausiai dega
Šuns benamio akys.
Jose sutilpo alkis, netektis,
Ir prarastos bemiegės naktys.
Kai pasroviui ramiai ėjau,
Jis iš paskos man sekė.
Nežinau, ko jam labiau reikėjo-
Kaulo numesto,
Namų,
Ar tik švelnaus prisilietimo,
Nes sekė iki pat namų
Uosdamas pėdas svetimas
Ir kartą te išdrįso
Prie kojos prisiliest snukiu...
O!Tąsyk supratau,
Koksai vienodas būna
Žmogaus ir šuns likimas
Ir kaip vienodai blausiai
Dega akys...
Kai aš dėl šio regėjimo verkiau,
-Akytės liūdnos,-kūdikis pasakė.
Tuščių žodžių aidas
Net pasakyt sunku,
Kiek gali reikšti tuščių žodžių aidas...
Kaip sukežėjęs puodas
Gūdžiai skamba,
Bet artyn vilioja-
Pažiūrėti,
Nors gerai žinai,
Kad nieko nekainuoja-
Nei dėl garbės,
Nei pareigos,
Nei sielos atvirumui-
Niekam jis netinka;
Lyg tas šuo,
Kuris tik prieš mėnulį loja...
Bet klausai,
Nors gėdos jausmas gomurį suspaudžia,
Kad pasiklydai taip lengvai
Prie pirmo medžio prisiglaudus...
Net vardo jo nebežinai-
Tik žievę tarsi tuščią žodį gliaudai
Ir negali atplėšti nuo kamieno,
Nes pajunti- be galo skauda.
O!Nėra pradžios, nei pabaigos
Tam žmogiškosios sielos atradimui!
Tada tik sužinai, kad pats esi kitoks-
Ne žodžiuose paklydęs lyg arimuose.
Meilės dovana
Tik mylintis žmogus
Tegali būt laimingas.
O ar mylėti uosį,beržą-
tai tas pats,ką glostyt
mylimojo plaukus
ar kurti iš svajonių
dūžtančias nuo laiko bėgsmo
permatomas linijas?
Ar tai tas pats ,
kai paneri į srovę ranką
ir matai ,kaip krypsta
pirštų kontūrai,
kaip blanksta
stangrios gyslos
po odos rezgine juslia?
Ar tai tos pačios akys
žiūrėdamos į žvakės liepsną
pačios dega
neišsipildančių godų aistra
ir tirpdo laiko šydą,
kurį vienintelį mums davė Dievas,
kad mes mylėdami gyventume,
gyventume kažkam kitam...
O!Kokia laimė būti mylimam.
Praregėjimai
Atleisk man,
Jei gali atleisti.
Taip nuoširdžiai
Dar niekad niekam nesakiau.
Gyvendamas kančioj
Žmogus kitam tegali dovanoti kančią,
Todėl atleisk,
Atleisk, labai Tave prašau.
Dabar tik supratau,
Ką reiškia Biblijos Tiesa-
Pasaulio sutvėrimas-
Taip tveriamas ir pats žmogus:
Pirmoji būna sieloje mintis-
Pirmasis nuodėmės gimimas,
Po to jau žodis-
Aistringas žalčio žvilgsnio spindesys.
O!Koks baisus,
Kada apnuoginta širdis,
Prisilietimas,
Apjungiantis ir mintį,žodį-
Kaip nepagrįstą troškimą-
Sukurti vėl iš dulkių pasakų pilis...
Atleisk man,
Jei galiu prašyti atleidimo.
Atleisdamas suprasi-
Aš ne Kūrėjas,
Aš-tiktai žmogus.
Švelnumas
Pasigavęs pienės pūką pamatysi,
Kad jisai pašėlęs-kaip jaunystė.
Ir laikyk jį, glausdamas prie skruosto,
Kol balta
Taps kaip pienės pūkas tau galva...
O gyvenimo keliu vingiuotu
Kai eini,
Pienės pūką, o ne akmenį
Nešiok širdy.
Net šaltos žiemužės vidury,
Sniego gūsiuos
Baltą pienės apdarą regėt gali.
Eik per žemę-
Bus jinai lengva,
Jeigu jausi
Švelnią meilę delnuose.
Rankų švelnumu
Nustot tikėjus-nevalia
Net ir tada,
Kada pienės pūkas
Taps kalnelyje
Geltona kepure.
Neturėk kitų Dievų
Kasdien šimtai veidų,
Praeinančių pro šalį, tarsi kviečia
Pabūti, net suglaudus širdis ir pečius,
Šypsotis, į pasaulį žvelgti tiesiai,
Spindėti rytmetį prieš saulę,
Kad virstum tyru lyg rasos lašu.
Bet jie tiktai praeinantys pro šalį,
O jeigu nori žemėje įleist daigus,
Turi pajusti, kaip šalna tave paliečia,
Pakandanti net ąžuolo lapus,-
Ir gyvastį kaip nešasi upeliai
Į amžiaus vandenynų sūkurius gilius...
Tada atsigrįžti į saulės kelią,
Paduodi ranką vienam Dievui-
Be pykčio, priekaištų, atleisdamas,
Žvelgi į veidą kiekvienam...
O daug lengviau mylėt kažką-
Net ir pasaulį visą,
Negu paskirti sielą ŽMOGUI,
Kaip Dievo kūriniui-vienam.
Pažinimas
Vanduo-jisai savaime šventas
Kaip Dievo dovana-pakrikštyti,
Nuplauti kančią,
Suvilgyt lūpas,
Kai alpsti nuo žemiškųjų
Pragaro gaisrų.
O ašara -vanduo,
Parodanti ,kad siela kenčia
Ir pasirengusi su akmeniu
Kalbėti kaip su artimu
Ir mylimu.
Pavasario lietaus lašų sraute
Norėčiau žemės paslaptį įžvelgti,
Todėl basom po rasą
Pabraidyt einu.
Dažnai į upės gelmę pasilenkus
Suprantu,kaip negrąžinamai
Ir skaudžiai bėga laikas...
Tik rudens liūčiai apie tai kalbu.
Todėl gyvenimą aš priėmiau kaip kančią,
Kaip sunkų kryžių ant pečių.
O!Kur surast šaltinį,
Iš kurio galėčiau atsigerti,
Kad siela susilietų su lietaus lašu?
Praregėjimai
Pažink save ...
Dėl artimo gali ir apsirikti,
Vis tiek tu jam atleisi
Net kelis kartus.
Išsprendęs žmogiškojo nuoširdumo lygtį,
Suprasi, kiek pasaulis gali būti pažinus.
Pajusk, iš kur pučia šiaurės vėjas,
Atgręžęs veidą ,
Gerk jo aimanas karčias,
Tada žinosi, kaip sunku
Pražysti paprastutei lauko gėlei,
Net varpučiui po akmeniu
Išleisti baltas šakneles.
Nebesakysi, kad tu nuskriaustas,
Nes šiandien vėl su saule kėlei,
Ištiesdamas pasauliui
Tvirtas dar rankas.
Dabar padėki ir kitam
Žiede baltosios ramunėlės,
Atrodo, vaikišką burtažodžio lapelį-
Septintą žodį-myli
Susirast.
Dar ne žiema
Kai balutes užtraukia ledas,
Dar ne žiema-tik jos aidai.
Kai pirmas šerkšnas padabina plaukus,
Dar ne jaunystės pabaiga-
Tiktai pirmieji pranašai.
Dabar brendu per baltą sniegą,
Aplinkui tvyra tolių šnabždesys,
Prigludus prie širdies vienatvė miega...
O koks svaigus pilnatvės ilgesys!
Kam bėgti nuo minčių verpetų,
Jeigu kiekvieną dieną jos vėl čia?..
Linguoja šakos į minčių duetą,
Suplaukia džiaugsmas paslapčia!
Tada klajoju po gyvenimo vingrybes,
O tiesaus kelio niekaip nerandu,
Galbūt todėl ir posmai šie užgimę
Nutils prie užpustytų sniego kauburių.
Dar kartą praregėjau
Lig šiol verkiau
Dėl netekties ir nevilties
Vienatvės nepakeldama
Drauge rinkausi
Juodą naktį -gūdžią.
Prie tuščio guolio
Lyg prie mirties ženklo suklupau,
Prašiau sapne ramybės,
Maldavau sugrįžti, neapleisti
Ir iš paskos šešėliui bėgau.
Bet išgirdau tik ,kaip už lango
Vienatvę medžių šakose
Besielis vėjas ūžia.
Norėjau nors trumpam
Prie liauno beržo prisiglaudus
Pajust glamonę žirginėlių ant pečių;
Maniau, kad amžinąją gyvastį pažinus,
Galėsiu pasakyt-širdy ramu.
O, tąsyk pvavirkau
Kur kas skaudžiau:
Dėl netekties ir nevilties,
Vienatvės ir pažinimo gėdos ,
Kad išdrįsau,kas uždrausta,paliest.
Ramybe apsigauti-
Neįstengia niekas.
Gerumas
Kai daug tauraus gerumo širdyje,
Gali lyg maldai atsiklaupęs
Iš džiaugsmo verkti...
Kiekvieną gėrio kruopelytę,
Išnešiotą tyro jausmo,
Gali snaigės lašu
Karštam delne
Į skaidrią ašarą paversti
Ir į saulę pakylėti...
Net akmeniui šaltam tada
Gali burtažodžius kalbėti
Apie juodosios žemės
Širdį skaisčią,
O dievišku sostu
Jo kietą nugarą pavertęs-
Atsisėsti...
O!Kaip smagu
Po išlapojusiu sielos medžiu
Gyvenimo lapus po vieną versti
Ir viską,kas tik gyva,
Apglėbti ir mylėti
Ir saulės spinduliu paversti.
Vienatvė
Priėjau prie sodo,
Kur pavasarį
Obelų žiedais į žemę snigo,
Pirmą giesmininko dainą
Išgirdau šalia...
Kokia sodria žaluma
Ši vasara vilnijo,
Bet gyvatvorė spygliuota
Ranką sužeidė
Ir darželio vidury
Neatrakinta liko Sandaros skrynia-
Joninių laužų uždegt nesugebėjau...
Išėjau į tamsą
Ir vienut viena
Niekieno nematomam
Paparčio žiedui
Vaiskią naktį pasakyti tegalėjau,
Kad kiekvieną laimės sodą
Juosia amžina lemties tvora.
Ir neperžengsi ribos,
Nes gerai žinai-
Prie vartų
Deganti duobė žarijų paslėpta.
Išdrįsau tik pirmą
Klaidų žingsnį žengti-
Liko saujoj pelenai
Ir širdis kartėliui pasmerkta.
Rudenėja...
Obelys bevaisės-
Tuščios šakos styro.
O kokia aukšta aukšta tvora!
Susisupusi pečius į šaltą miglą,
Ilgai žiemai
Į gyvųjų kapines grįžtu viena.
Praregėjimai
Aš laikinas pasaulio elgeta, benamis.
Aš vėl nebeturiu namų, o mūro sienos
Be sielos, meilės ir be šilumos,
Ir kur nėra nė kampo prisiglausti...
Atskridus kregždė sveikino šį rytą,
O aš nesugebėjau atsišaukti.
Nuplauk, lietuti, ašaras nuo skruostų,
Sugerk į smėlį, mano karštas pėdas...
Kur eit, jeigu tolyn jau baigias takas,
O meilė,vyturio giesme giedota,
Jau nutilo.
Ir kaip dabar stovėti ant ribos,
Kur ta vaivorykštė,kuri parodo naują kelią?
Nuneški,vėjau,mano sielos šauksmą,
O! kalnų aide,atsiliepk,
Tik antrą kartą nebepakartok!
Taip pavargau per miglą eiti.
Kelio pradžia
Nereik sparnų,
Nereik padangių aukštumų.
Duok, Dieve, lygų taką,
Kad per žemę eitum,
Ir nereikėtų niekada nuleist akių,
O visada galėtų
Artimas
Sutikęs šiltą žodį tarti,
O Tu mokėtumei kitus suprasti
Ir atleisti.
Nereikia gręžtis ten,
Kur draugiška ranka nemoja,
Nešaukia nei širdis, nei protas,
Nei kiti jausmai,
Kur po klajonių
Negalėsi nusiplauti kojų,
O tik manysi, kad elgiesi mandagiai.
Suklupęs nemanyk,
Kad akmenys kieti ir sunkūs,
Nes kelias visada šakojasi
Į daug takelių, brydžių-vos pastebimų,
Todėl ne kartą ir paklysti lemta
Ir vėl sugrįžt prie slenksčių tų pačių...
Bet netikėk, kad ši diena lemtinga,-
Tai tik pradžia,
Pradžia visų pradžių...
Kelias namo
Visi mes pradedam gyvenimą nuo slenksčio
Ir einame taku grublėtu iš namų toliau.
Man buvo jis gal kiek labiau numintas,
Todėl ir purvo pasitaikė kiek giliau...
Paėmus baltą motinėlės skarą šluosčiau
Nuo artimųjų veido ašaras, sielos žaizdas rišau,
Kol pirmąkart pati didžiulę netektį patyrus
Prie smėlio kauburio suklupus pravirkau.
Ir supratau:gyvenimas-ne šventė,
Ne saulėj balinamas drobių takas pabary,
Jeigu surinktumei į vieną visą žemės kančią,
Paskęstum lyg šventajam krikšto vandeny.
Ar drįstum net tada
Į Kristaus pastatytą Kriptą žengti,
Kurioj nėra nei melo, netikrumo, rūbų prašmatnių?
Todėl ir pakeli akis į begalinį dangų vaiskų,
Jauti, kiek daug nepasakytų lieka paslapčių.
O tik pajutęs ant galvos dygaus vainiko
Pralietą kraują-atpirkimo lašą sūrų-
Grįžti ramus namo-prie slenksčių numintų,
Bet vis dėlto savų...
Grįžtu namo
Pakilo debesys juodi,
Suskambo vėtroj varpas
Ir nusirito aimana
Beržyno link.
Gegutė užkukavo paskutinį kartą,
Paspringo aidas
Po žalia pušim.
Daugiau nesiklausiau,
Gal nepanorau-tik ne šitai...
Ir palengva, be žodžių
Iš svajonių sugrįžtu.
Tenai sustingęs laša
Lėtas mano laikas-
Lyg išduota,pavargusi
Namo einu.
Nesupratau savęs,
Nei savo artimųjų,
Dabar karštai, karštai meldžiu-
Nebe atstumk manęs šią valandą
Taip meldžiasi tik vieniši ir atstumtieji
Ir ne paguodos laukdama kalbu.
Pasmerk, bet tik atleisk,
Atleiski,o kūrėjau!
Nes su malda ir atgaila
Prie Tavo kojų suklumpu.
Netikra šviesa
Už lango rudenio lietus
Skaičiuoja prarastąjį laiką,
Bedvasė ir belytė tvyro
Vakaro tvanki, klampi tamsa,
Po juoda debesų skara
Jaučiu sužibusią vakarę žvaigždę,
Bet jos šviesa toli toli-
Net ir vaizduotėj nepasiekiama.
Ant lūpų sklando žodžiai-
Netikros monetos
Už jas net nenupirksi
Prasto vyno
Širdgėlai užgert...
Į drumzlinas taures
Rudens lašelių muziką supyliau,
Bet sielą nuodijančią taurę
Kaip sunku išlenkt!..
O!Atbula ranka
Nublokšti kad galėčiau
Nuo vaišėms padengto
Netikro stalo,
Netikras šukes.
Tada ir rudens liūčiai
Labanakt pasakyt galėčiau
Ir nusileistų sapnas
Lyg palaima laikina.
Bet kaip užmigti,
Kaip iliuzija tikėti,
Jei net šviesa Vakarės netikra?
Koks žmogus būtų nelaimingas,
jeigu viskas vyktų pagal jo norus
Per vieną mirksnį
Vėl žemė į chaosą virstų,
Jeigu kiekvieno noras
Išsipildytų tuoj pat...
Kiek rankų su kalaviju
Prieš kitą žmogų kiltų,
Su kokiu gaudesiu
Tarsi ugnikalnis užgesęs
Ir vėl ištvintų keršto lavina.
Kiek sprogtų pragaištingų žodžių-
Artimą prakeiktų
Dar už nebūtas
Ir jau padarytas nuodėmes,
Kad ir slaptas,
O kiek širdžių savo žaizdas atvertų,
Pareikalautų atpildo
Net ir už būsimas skriaudas...
Ir kiek tik rankų susipintų džiaugsmui,
Sugrįžtų atgailai,ramybei,kad ir sau...
Juk daug lengviau
Nors nukryžiuotam,
Bet į dangų kilti,
Negu pakelti kitą žmogų,
Kad jis ištiestų ranką link dangaus.
Kai esi be kaukės
Kai ant pavargusių blakstienų
Priglusta vakaro vėsa,
Pastatome batus į kampą,
Paliekame su rūbais prigimtais,
Nusiimam nuo veido
Gyvenimo uždėtą klouno kaukę.
Ir kai vaidinti nebėra prieš ką,
Su savimi kai pasilieki nakties tamsoje,
Atsiveria per dieną skaudžiamos širdies
Žaizda giliausia.
O basos kojos dega tartum ugnyje
Nevaikščiotais takais
Širdis taip trokšta vaikščioti.
Bet kaip išeisi,
Jei jautiesi prieš pasaulį
Nuogas,neregys,
Su atvira,kraujuojančia žaizda,
Kurią kiekvienas pirštais pabadys.
Be kaukės likęs cirke-
Dar didesnį juoką kelsi...
O, kokia palaima užsigobti vakaro tamsa,
Prie juodos žemės prisiglausti.
Tada gali klausytis paslapčia,
Kaip tyliai sieloje troškimai
Upeliais alma.
O pro pavargusias blakstienas
Žvelgi aukštyn į išsvajotą saulę,
Bet rytą vėl užsidedi
Tą pačią klouno kaukę...
Nauja diena
Kasryt keliuosi po slogios nakties,
Einu sutikt dienos
Į saulę atsigręžus,
Tik nežinau,
Kokios ji bus spalvos-
Ar spindinti džiaugsmu,
Ar liūdesį atneš ji,
Ar debesų liūty kasas išgręžus
Man skruostus amžinu alsavimu palies,
Kalbės, kad ši diena laiminga,
Nes ją pasveikino ankstyvas vyturys.
Į širdį jo daina įsmigo,
Skaičiuodama vilties žingsnius
Iki vakarės šypsnio palydės...
Jeigu už rankos savo lemtį
Iki tol laikysiu,
Kokia skaisti skaisti bus pilnatis!
Bet kaip vienatvėje lyg jūroje ištirpus
Išsaugoti saulutės spindulį širdy?
Švenčiausias žodis-nemeluok
Kodėl yra painus pasaulis tiems,
Kurie dar nepraradę žmogiškumo,
Kurie dar sugeba gyvent jausmais-
Mylėti, gerbti, artimam atleisti skriaudą skuba?
Kodėl dažniausiai keliam akmenį prieš tą,
Kuris, jam Dievo duoto skausmo nepakėlęs,
Nužudo savo kūną,užpildamas jį vyno taurele,
Narkotikų tarsi maldos ištiesęs ranką griebias?
Kodėl tada Tu savo rankos nepasiūlei,
Kad jam padėtum prisikelti, ko širdis atlėgo?
Kodėl po to iš aukšto pažvelgi į tą,
Kuris gal šimtą kartų už Tave aukštesnis,
Nes nuo gyvenimo skriaudų pabėgo
Ir nepanoro niekam,niekada
Dėl savo paklydimų pameluoti,
Apgauti mylimą.
O, jeigu patikėtų kas Temidės svarstykles
Pirmiausia teisčiau melagius,
Kurie, pamindami kitų jausmus,
Prieš savo artimą, pabarstę galvas pelenais,
Akis nudelbę dedasi šventaisiais ir teisuoliais,
Jie mano, kad tik jų orumas ir garbė
Tegali žemėj egzistuoti ir kitus nuteisti.
Kitų tą patį jausmą-tik per ašaras
Ir nuoširdumo valandą pamintą,
Šventeivos ir melagio kaukę užsidengę,
Į juodą žemės purvą trempti bėga.
Bet juk visų pirma, teisuoli, sau pamelavai,
Nes žemė visada yra ir buvo, bus todėl šventa,
Kad priglaudė lyg mylimąjį net ir tą,
Kuris skausme užgimęs,
Vien kančią iš dangaus patyręs-
Tik kančios kryžiaus nepakėlęs žemėn puolė...
Ir dvasios ubagą priims-karalių nuogą,
Kuris melu prisidengė nuogumą ir menkystę
Ir kuriam atrodė, kad tik jojo marškinių spalva balta,
Kad tik jo akys tiesiai į pasaulį žiūri,
O už apgaulę, melą ir tyros širdies vagystę
Net šimtą kartų, nors ir pavėluotai, bus jam dovanota:
Juk iš visų ''Įsakymų''kai kam švenčiausias žodis-
“Nemeluok,,-mažiausiai šventą galią turi.
O, išblėstų pragaro kančių ugnis,
Šėtono sostas griūtų kaip pilis iš sniego,
Jeigu nors vieną dieną paklydimuose žmogus
Šį šventą žodį nuoširdžiai tesėtų!
Kiek apšmeižtų ir nuteistų,
Kiek apgautųjų-kryžium gulinčių-
Dėl žodžių šventvagiškų ir skaudžių,
Nors paskutinę teismo dieną atsistoti sugebėtų!
. Saulės išsiilgus
Nereikia, jokių priesaikų nereikia,
Kad jų neišsižadėtumei net tris kartus.
Nepalydėsi tu manęs
Į mano sielos naktį klaikią...
Aš pats sau Judas,
Parduodantis ir perkantis
Save už skatikus.
Nereikia žodžių,
Jie tik kliudo minčiai
Nulėkti ten, kur liejasi jausmai,
Kur šnabžda ir liūliuoja, gundo,
Kaip saulės palaidi plaukai.
O!Kaip paglostyt juos, kad nesudegtum,
Suspėtum grįžt į žemę,
Kol nepragydo rytą skelbiantys gaidžiai.
Pažeminimo valanda
Pasauly, pasirodo, ir tokių yra,
Kurie net rankų nenuplovę gviešias
Pačiupinėti tavo sielą.
Turbūt labai gražu,
Kada nuo pirštų purvinų
Skausmo lašai į juodą žemę bėga.
Tada gal nugalėtojo garbė
Pakyla į aukštybes,
Tuštybės kupina širdis prabyla
Ir lūpos
Pasiūlo trupinius
Nuo sujaukto
Ir taip dažnai išniekinamo
Švento Kūčių stalo.
O!Likimo žaismas-prakeikimas,
Kada tu negali net atsiklaupus
Prašyti paprastos ramybės.
Pažeminimo valandą
Tik nuolankiai šypsaisi,
Gilios vienatvės parblokšta
Meldi net mirusiųjų atleidimo.
-Atleisk,atleisk.
Už atvirumo valandą atleisi.
Nežudyk
Aš jau žinau,
Ką reiškia būt laimingai
Ir mylimo netekti-
Jau žinau.
Pirmiausia žūsta pojūčiai
Ir siela degti ima
Lyg pražūtingoj pragaro ugny-
Gal net skaudžiau...
Baisi gėla ,kai kūnas žūsta,
Akys merkias,bet taip trokšta
Aprėpti dar, kas gyva,
Nors žvilgsniu.
Net atsisveikinant,
Kai rankos slopsta
Dar šitaip norisi mylėti-
Kaip tada išeiti iš gyvenimo sunku.
O pasilikęs eina lyg lavonas,
Nors ir gyvas,
Į nežinią
Duobėtu kankinio keliu...
Bet jeigu lemta žvelgt į šviesą
Kaip neregys per tamsą
Ten skubu.
O!Antrą kartą nežudyk,
Kai paskutinę gulbės giesmę
Siela pakartoja,
Gal tai šventa, jei širdis dainuoja...
O Dieve, kas gražiausia,-meilės nežudyk!
Aš myliu!Ką?
Gal tik svajonę
Kaip debesėlį,plaukiantį dangum?
Miražą susikūriau iš spėlionių
Ir nulipdžiau iš smėlio dulkių
Vientisą paveikslą mylimo žmogaus,
Todėl jis tinka
Kiekvienoj širdies kertelėj pakabinti.
O gal žmogus taip ir sukurtas Dievo,
Kad jo paveikslas kistų:
Pavasario dangaus žydrioj aky matai
Kasdien kitokį mylimojo žvilgsnį,
O vasaros kaitroj jauti
Delnų svaiginantį pavėsį,
Rudens šalnoj-nutvilkantį karštumą,
Šaltos žiemos speige-
Artėjančio pavasario upelių
Veržlią tėkmę...
O meilę pirmą kartą išpažįsti
Tyliai-sau pačiam-
Kaip taurę,sklidiną kančios,
Kaip auką artimam.
Mylėti-saugoti paveikslą,
Stovėt prieš vėją,jį užstoti,
Kartais užsimerkti,
Kad birios smiltys nesužeistų
Sielos atvirų akių...
Aš myliu patį žodį-MEILĖ,
Kurį kiekvieną kartą
Tavo vardu tariu.
Tik sau
Gyvenimas-kasdien sudūžtančios svajonės...
Nors ir graibstau šukes,
Nukritusias į kasdienybės dulkes,
Bet jaučiu,kad ne rankas,
O pačią širdį žeidžia.
Tada į praeitį
Kaip į motulės glėbį sugrįžtu
Ir glostau seno rankšluosčio
Kryželiais padabintą margą raštą.
Prieš daugel metų austos lino sruogos
Kvepia dobilais.
Raudonos jų galvutės,
Baltuose pusnynuose užmigę,
Galbūt pavasarį žaliuoju želmenėliu
Pas mane ateis?..
O motinėlės dainos,
Prie ratelio išdainuotos,
Apie šilkų skarelę
Užliūliuoja sielą
Ir krinta spalių lietumi
Ant kelių kaip viena būtis-
Paguodos žodžiai.
Iš praeities atklysta pasakos
Apie našlaitę ir bernelį mielą,
Sušildo ateities svajas
Ir žiebias vėl lemties viltis,
Kad šiam tamsių šešėlių
Ir šviesiųjų spindulių sraute
Gali įprasminti ir savo žodį,
Kaip šaltinį,
Kuris į amžius bėga.
Ieškojimų kely
Kam žmogui duota
Tūkstančiai veidų
Ir sielą vis kitaip iškreipiantis,
Lyg juoko veidrodžių fone,
Netikras pažinimas?
Stebėdamas kitus,
Bematant prarandi save
Ir nežinai:ar tai dar tu,
Ar tik iliuzija-
Kaskart vis pirmapradis atgimimas...
Tada eini lyg neregys,
Ištiesęs ranką...
O kaip klaidu,
Jei neturi net ir lazdos,
Kuria galėtumei
Paantrint savo žingsnių aidą,
Kuri suklupusiam padėtų atsistoti
Ir save atrasti leistų.
Bet vėl nesupranti,
Kada prasideda augimas-
Gal tik tada,kai pats jau krisdamas
Gali dar artimo kilimui,
Ranką-tarsi burtų lazdą-
Ištiesti,
Kad būtų kiek abiem lengviau
Iš naujo prisikelti
Ir į gyvenimą išeiti
Tarsi antrąkart užgimus.
Kaip neprarast erdvės troškimo
Kaip greitai bėga
Širdyje užgimusios sekundės!
Pakyla susimaišiusios su vėju
Ir nuskraidina į erdves
Pritvinkusį prieštaringiausių pojūčių
Minčių chaosą.
O man tenai pakilti nevalia,
Nes dar prie kojų
Joninių papartis savo žiedą siūlo,
O liemenį lyg apynys
Dvi kibios rankos apsivijo
Ir glamonių prašos...
Kai ant galvos erškėtrožių vainikas
Žemyn jau žvilgsnį lenkia,
Žiema į širdį skverbias,
Dar girdžiu,
Kaip skambindami juodą gruodą
Lyg Vėlinių varpai,
Įžiebę viltį-paskutinę žvakę-
Laiko žingsniai žengia.
O!Niekada nebūsi laisvas
Nuo žemės burtų
Ir erdvės troškimo!
Tik kaip sunku
Suderint tam pačiam laike
Lyg šventam Pakylėjime
Beribį polėkį
Ir širdį stingdantį
Žemyn kritimą...
Dangaus šviesa
Dangaus šviesa
Pro debesį išnirus
Į molinį namelį pasibels,
Kai Strėlupio dugne
Kiekvieną akmenėlį
Apglėbs ir palengva gludens.
Iš čia išeisiu su svajų palyda
Suspaudus vilties akmenį delne,
Kuris padės kaip siūlų kamuolėlis
Trečiąjį kelią
Nuo žydinčio pavasario
Iki pabjurusio rudens atrast.
Atgal sugrįšiu,
Kai įveiksiu miglą,
Atrasiu artimą tarp svetimų,
Tegu tas jausmas bus akimirksnį nušvitęs,
Voratinklio lieptu nutiestas,
Bet pakylėtas
Lyg dangaus šviesa.
Troškimas būti
Tu nori imt gyvenimą
Kaip duonos riekę
Ir valgyt laužydamas jį
Į vakar, šiandien, ryt...
O man gyvenimas-nedalomas
Kaip magiškas,galingas laikas-
Kaip vienas-deginantis saulės kamuolys.
Pajuntamos tik bėgančios sekundės-
Nuo sielos atitrūkstantis krislelis,
Į nebūtį skrendąs...
Todėl toks ilgesingas troškulys
Priglausti akmenį
Tarsi mažytį vaiką-
Kaip amžių dvelksmą,
Kaip gaivališką ateitį,
Kaip suraikytą duoną,
Kasdien valgomą...
Ir nepakeičiamą į nebūtį
Ėjimą---
Per akmenis,
Per gruodą-
Į saulės spindulių nušviestą
Rudenį-klevų ošimą,
Į sielą kerinčias
Dainų melodijas graudžias.
O!Būk su manimi-
Poezijos prikeltas,
Antrąkart užgimęs,
Meile pavadintas,
Nenumaldomas troškime-būti
Prie bendro vakarienės stalo
Su rieke juodos duonos,
Raudono vyno sklidina taure.
Mano amžiaus knyga
Gyvenimas-dviejų spalvų knyga-
Ant juodo lapo nupiešiau
Mefisto niūrų veidą,
Baltam-nekaltas angelas plasnoja,
Kai verčias puslapiai,-
Naktis-diena, naktis-diena,-
Piktasis demonas
Paliečia nekaltybei kojas
Ir sparnus palaužia...
Tada nebežinau,
Kuris iš jų, kuriam lape,
Pamiršęs atsargumo kaukę,
Prie manęs sustoja
Ir taria nuoširdesnį žodį,
Ranką man paspaudžia.
O!Kaip ryškiai juoda-balta
Visom vaivorykštės spalvom nušvistų,
Kad visas išgales sukaupus,
Atrasti vidurį įstengčiau
Ir paslaptingą savo amžiaus knygą
Atsiversčiau!
Ieškojimas
Dėl laimės mirksnio
Skustuvo ašmenimis kas dieną eičiau
Taip pasiilgau saulės!
Kaip noriu iš nakties
Tarsi iš grasančių siaubo nasrų
Išeiti į pasaulį šviesų
Ir širdies skausmą
Kaip aguonų pilną saują
Pavėjui paleisti.
Bet kritusios į žemę
Jos krauju pavasarį pražydo
Ir po visą horizontą išsisklaidė,
Uždengė šviesų dangų,
Privertė mano saulę nusileisti
Ir antrąkart į naktį sugrįžau.
O!Dėl laimės mirksnio
Skustuvo ašmenimis
Per pragaro ugnis nueičiau,
Kad vėl galėčiau prisikelti,
Prie saulės būčiau siela kiek arčiau.
Praregėjimas
Su nerimu ir baime širdyje mačiau,
Kaip blausiai dega
Šuns benamio akys.
Jose sutilpo alkis, netektis,
Ir prarastos bemiegės naktys.
Kai pasroviui ramiai ėjau,
Jis iš paskos man sekė.
Nežinau, ko jam labiau reikėjo-
Kaulo numesto,
Namų,
Ar tik švelnaus prisilietimo,
Nes sekė iki pat namų
Uosdamas pėdas svetimas
Ir kartą te išdrįso
Prie kojos prisiliest snukiu...
O!Tąsyk supratau,
Koksai vienodas būna
Žmogaus ir šuns likimas
Ir kaip vienodai blausiai
Dega akys...
Kai aš dėl šio regėjimo verkiau,
-Akytės liūdnos,-kūdikis pasakė.
Tuščių žodžių aidas
Net pasakyt sunku,
Kiek gali reikšti tuščių žodžių aidas...
Kaip sukežėjęs puodas
Gūdžiai skamba,
Bet artyn vilioja-
Pažiūrėti,
Nors gerai žinai,
Kad nieko nekainuoja-
Nei dėl garbės,
Nei pareigos,
Nei sielos atvirumui-
Niekam jis netinka;
Lyg tas šuo,
Kuris tik prieš mėnulį loja...
Bet klausai,
Nors gėdos jausmas gomurį suspaudžia,
Kad pasiklydai taip lengvai
Prie pirmo medžio prisiglaudus...
Net vardo jo nebežinai-
Tik žievę tarsi tuščią žodį gliaudai
Ir negali atplėšti nuo kamieno,
Nes pajunti- be galo skauda.
O!Nėra pradžios, nei pabaigos
Tam žmogiškosios sielos atradimui!
Tada tik sužinai, kad pats esi kitoks-
Ne žodžiuose paklydęs lyg arimuose.
Meilės dovana
Tik mylintis žmogus
Tegali būt laimingas.
O ar mylėti uosį,beržą-
tai tas pats,ką glostyt
mylimojo plaukus
ar kurti iš svajonių
dūžtančias nuo laiko bėgsmo
permatomas linijas?
Ar tai tas pats ,
kai paneri į srovę ranką
ir matai ,kaip krypsta
pirštų kontūrai,
kaip blanksta
stangrios gyslos
po odos rezgine juslia?
Ar tai tos pačios akys
žiūrėdamos į žvakės liepsną
pačios dega
neišsipildančių godų aistra
ir tirpdo laiko šydą,
kurį vienintelį mums davė Dievas,
kad mes mylėdami gyventume,
gyventume kažkam kitam...
O!Kokia laimė būti mylimam.
Praregėjimai
Atleisk man,
Jei gali atleisti.
Taip nuoširdžiai
Dar niekad niekam nesakiau.
Gyvendamas kančioj
Žmogus kitam tegali dovanoti kančią,
Todėl atleisk,
Atleisk, labai Tave prašau.
Dabar tik supratau,
Ką reiškia Biblijos Tiesa-
Pasaulio sutvėrimas-
Taip tveriamas ir pats žmogus:
Pirmoji būna sieloje mintis-
Pirmasis nuodėmės gimimas,
Po to jau žodis-
Aistringas žalčio žvilgsnio spindesys.
O!Koks baisus,
Kada apnuoginta širdis,
Prisilietimas,
Apjungiantis ir mintį,žodį-
Kaip nepagrįstą troškimą-
Sukurti vėl iš dulkių pasakų pilis...
Atleisk man,
Jei galiu prašyti atleidimo.
Atleisdamas suprasi-
Aš ne Kūrėjas,
Aš-tiktai žmogus.
Švelnumas
Pasigavęs pienės pūką pamatysi,
Kad jisai pašėlęs-kaip jaunystė.
Ir laikyk jį, glausdamas prie skruosto,
Kol balta
Taps kaip pienės pūkas tau galva...
O gyvenimo keliu vingiuotu
Kai eini,
Pienės pūką, o ne akmenį
Nešiok širdy.
Net šaltos žiemužės vidury,
Sniego gūsiuos
Baltą pienės apdarą regėt gali.
Eik per žemę-
Bus jinai lengva,
Jeigu jausi
Švelnią meilę delnuose.
Rankų švelnumu
Nustot tikėjus-nevalia
Net ir tada,
Kada pienės pūkas
Taps kalnelyje
Geltona kepure.
Neturėk kitų Dievų
Kasdien šimtai veidų,
Praeinančių pro šalį, tarsi kviečia
Pabūti, net suglaudus širdis ir pečius,
Šypsotis, į pasaulį žvelgti tiesiai,
Spindėti rytmetį prieš saulę,
Kad virstum tyru lyg rasos lašu.
Bet jie tiktai praeinantys pro šalį,
O jeigu nori žemėje įleist daigus,
Turi pajusti, kaip šalna tave paliečia,
Pakandanti net ąžuolo lapus,-
Ir gyvastį kaip nešasi upeliai
Į amžiaus vandenynų sūkurius gilius...
Tada atsigrįžti į saulės kelią,
Paduodi ranką vienam Dievui-
Be pykčio, priekaištų, atleisdamas,
Žvelgi į veidą kiekvienam...
O daug lengviau mylėt kažką-
Net ir pasaulį visą,
Negu paskirti sielą ŽMOGUI,
Kaip Dievo kūriniui-vienam.
Pažinimas
Vanduo-jisai savaime šventas
Kaip Dievo dovana-pakrikštyti,
Nuplauti kančią,
Suvilgyt lūpas,
Kai alpsti nuo žemiškųjų
Pragaro gaisrų.
O ašara -vanduo,
Parodanti ,kad siela kenčia
Ir pasirengusi su akmeniu
Kalbėti kaip su artimu
Ir mylimu.
Pavasario lietaus lašų sraute
Norėčiau žemės paslaptį įžvelgti,
Todėl basom po rasą
Pabraidyt einu.
Dažnai į upės gelmę pasilenkus
Suprantu,kaip negrąžinamai
Ir skaudžiai bėga laikas...
Tik rudens liūčiai apie tai kalbu.
Todėl gyvenimą aš priėmiau kaip kančią,
Kaip sunkų kryžių ant pečių.
O!Kur surast šaltinį,
Iš kurio galėčiau atsigerti,
Kad siela susilietų su lietaus lašu?
Praregėjimai
Pažink save ...
Dėl artimo gali ir apsirikti,
Vis tiek tu jam atleisi
Net kelis kartus.
Išsprendęs žmogiškojo nuoširdumo lygtį,
Suprasi, kiek pasaulis gali būti pažinus.
Pajusk, iš kur pučia šiaurės vėjas,
Atgręžęs veidą ,
Gerk jo aimanas karčias,
Tada žinosi, kaip sunku
Pražysti paprastutei lauko gėlei,
Net varpučiui po akmeniu
Išleisti baltas šakneles.
Nebesakysi, kad tu nuskriaustas,
Nes šiandien vėl su saule kėlei,
Ištiesdamas pasauliui
Tvirtas dar rankas.
Dabar padėki ir kitam
Žiede baltosios ramunėlės,
Atrodo, vaikišką burtažodžio lapelį-
Septintą žodį-myli
Susirast.
Dar ne žiema
Kai balutes užtraukia ledas,
Dar ne žiema-tik jos aidai.
Kai pirmas šerkšnas padabina plaukus,
Dar ne jaunystės pabaiga-
Tiktai pirmieji pranašai.
Dabar brendu per baltą sniegą,
Aplinkui tvyra tolių šnabždesys,
Prigludus prie širdies vienatvė miega...
O koks svaigus pilnatvės ilgesys!
Kam bėgti nuo minčių verpetų,
Jeigu kiekvieną dieną jos vėl čia?..
Linguoja šakos į minčių duetą,
Suplaukia džiaugsmas paslapčia!
Tada klajoju po gyvenimo vingrybes,
O tiesaus kelio niekaip nerandu,
Galbūt todėl ir posmai šie užgimę
Nutils prie užpustytų sniego kauburių.
Dar kartą praregėjau
Lig šiol verkiau
Dėl netekties ir nevilties
Vienatvės nepakeldama
Drauge rinkausi
Juodą naktį -gūdžią.
Prie tuščio guolio
Lyg prie mirties ženklo suklupau,
Prašiau sapne ramybės,
Maldavau sugrįžti, neapleisti
Ir iš paskos šešėliui bėgau.
Bet išgirdau tik ,kaip už lango
Vienatvę medžių šakose
Besielis vėjas ūžia.
Norėjau nors trumpam
Prie liauno beržo prisiglaudus
Pajust glamonę žirginėlių ant pečių;
Maniau, kad amžinąją gyvastį pažinus,
Galėsiu pasakyt-širdy ramu.
O, tąsyk pvavirkau
Kur kas skaudžiau:
Dėl netekties ir nevilties,
Vienatvės ir pažinimo gėdos ,
Kad išdrįsau,kas uždrausta,paliest.
Ramybe apsigauti-
Neįstengia niekas.
Gerumas
Kai daug tauraus gerumo širdyje,
Gali lyg maldai atsiklaupęs
Iš džiaugsmo verkti...
Kiekvieną gėrio kruopelytę,
Išnešiotą tyro jausmo,
Gali snaigės lašu
Karštam delne
Į skaidrią ašarą paversti
Ir į saulę pakylėti...
Net akmeniui šaltam tada
Gali burtažodžius kalbėti
Apie juodosios žemės
Širdį skaisčią,
O dievišku sostu
Jo kietą nugarą pavertęs-
Atsisėsti...
O!Kaip smagu
Po išlapojusiu sielos medžiu
Gyvenimo lapus po vieną versti
Ir viską,kas tik gyva,
Apglėbti ir mylėti
Ir saulės spinduliu paversti.
Vienatvė
Priėjau prie sodo,
Kur pavasarį
Obelų žiedais į žemę snigo,
Pirmą giesmininko dainą
Išgirdau šalia...
Kokia sodria žaluma
Ši vasara vilnijo,
Bet gyvatvorė spygliuota
Ranką sužeidė
Ir darželio vidury
Neatrakinta liko Sandaros skrynia-
Joninių laužų uždegt nesugebėjau...
Išėjau į tamsą
Ir vienut viena
Niekieno nematomam
Paparčio žiedui
Vaiskią naktį pasakyti tegalėjau,
Kad kiekvieną laimės sodą
Juosia amžina lemties tvora.
Ir neperžengsi ribos,
Nes gerai žinai-
Prie vartų
Deganti duobė žarijų paslėpta.
Išdrįsau tik pirmą
Klaidų žingsnį žengti-
Liko saujoj pelenai
Ir širdis kartėliui pasmerkta.
Rudenėja...
Obelys bevaisės-
Tuščios šakos styro.
O kokia aukšta aukšta tvora!
Susisupusi pečius į šaltą miglą,
Ilgai žiemai
Į gyvųjų kapines grįžtu viena.
Praregėjimai
Aš laikinas pasaulio elgeta, benamis.
Aš vėl nebeturiu namų, o mūro sienos
Be sielos, meilės ir be šilumos,
Ir kur nėra nė kampo prisiglausti...
Atskridus kregždė sveikino šį rytą,
O aš nesugebėjau atsišaukti.
Nuplauk, lietuti, ašaras nuo skruostų,
Sugerk į smėlį, mano karštas pėdas...
Kur eit, jeigu tolyn jau baigias takas,
O meilė,vyturio giesme giedota,
Jau nutilo.
Ir kaip dabar stovėti ant ribos,
Kur ta vaivorykštė,kuri parodo naują kelią?
Nuneški,vėjau,mano sielos šauksmą,
O! kalnų aide,atsiliepk,
Tik antrą kartą nebepakartok!
Taip pavargau per miglą eiti.
Kelio pradžia
Nereik sparnų,
Nereik padangių aukštumų.
Duok, Dieve, lygų taką,
Kad per žemę eitum,
Ir nereikėtų niekada nuleist akių,
O visada galėtų
Artimas
Sutikęs šiltą žodį tarti,
O Tu mokėtumei kitus suprasti
Ir atleisti.
Nereikia gręžtis ten,
Kur draugiška ranka nemoja,
Nešaukia nei širdis, nei protas,
Nei kiti jausmai,
Kur po klajonių
Negalėsi nusiplauti kojų,
O tik manysi, kad elgiesi mandagiai.
Suklupęs nemanyk,
Kad akmenys kieti ir sunkūs,
Nes kelias visada šakojasi
Į daug takelių, brydžių-vos pastebimų,
Todėl ne kartą ir paklysti lemta
Ir vėl sugrįžt prie slenksčių tų pačių...
Bet netikėk, kad ši diena lemtinga,-
Tai tik pradžia,
Pradžia visų pradžių...
Kelias namo
Visi mes pradedam gyvenimą nuo slenksčio
Ir einame taku grublėtu iš namų toliau.
Man buvo jis gal kiek labiau numintas,
Todėl ir purvo pasitaikė kiek giliau...
Paėmus baltą motinėlės skarą šluosčiau
Nuo artimųjų veido ašaras, sielos žaizdas rišau,
Kol pirmąkart pati didžiulę netektį patyrus
Prie smėlio kauburio suklupus pravirkau.
Ir supratau:gyvenimas-ne šventė,
Ne saulėj balinamas drobių takas pabary,
Jeigu surinktumei į vieną visą žemės kančią,
Paskęstum lyg šventajam krikšto vandeny.
Ar drįstum net tada
Į Kristaus pastatytą Kriptą žengti,
Kurioj nėra nei melo, netikrumo, rūbų prašmatnių?
Todėl ir pakeli akis į begalinį dangų vaiskų,
Jauti, kiek daug nepasakytų lieka paslapčių.
O tik pajutęs ant galvos dygaus vainiko
Pralietą kraują-atpirkimo lašą sūrų-
Grįžti ramus namo-prie slenksčių numintų,
Bet vis dėlto savų...
Grįžtu namo
Pakilo debesys juodi,
Suskambo vėtroj varpas
Ir nusirito aimana
Beržyno link.
Gegutė užkukavo paskutinį kartą,
Paspringo aidas
Po žalia pušim.
Daugiau nesiklausiau,
Gal nepanorau-tik ne šitai...
Ir palengva, be žodžių
Iš svajonių sugrįžtu.
Tenai sustingęs laša
Lėtas mano laikas-
Lyg išduota,pavargusi
Namo einu.
Nesupratau savęs,
Nei savo artimųjų,
Dabar karštai, karštai meldžiu-
Nebe atstumk manęs šią valandą
Taip meldžiasi tik vieniši ir atstumtieji
Ir ne paguodos laukdama kalbu.
Pasmerk, bet tik atleisk,
Atleiski,o kūrėjau!
Nes su malda ir atgaila
Prie Tavo kojų suklumpu.
Netikra šviesa
Už lango rudenio lietus
Skaičiuoja prarastąjį laiką,
Bedvasė ir belytė tvyro
Vakaro tvanki, klampi tamsa,
Po juoda debesų skara
Jaučiu sužibusią vakarę žvaigždę,
Bet jos šviesa toli toli-
Net ir vaizduotėj nepasiekiama.
Ant lūpų sklando žodžiai-
Netikros monetos
Už jas net nenupirksi
Prasto vyno
Širdgėlai užgert...
Į drumzlinas taures
Rudens lašelių muziką supyliau,
Bet sielą nuodijančią taurę
Kaip sunku išlenkt!..
O!Atbula ranka
Nublokšti kad galėčiau
Nuo vaišėms padengto
Netikro stalo,
Netikras šukes.
Tada ir rudens liūčiai
Labanakt pasakyt galėčiau
Ir nusileistų sapnas
Lyg palaima laikina.
Bet kaip užmigti,
Kaip iliuzija tikėti,
Jei net šviesa Vakarės netikra?
Koks žmogus būtų nelaimingas,
jeigu viskas vyktų pagal jo norus
Per vieną mirksnį
Vėl žemė į chaosą virstų,
Jeigu kiekvieno noras
Išsipildytų tuoj pat...
Kiek rankų su kalaviju
Prieš kitą žmogų kiltų,
Su kokiu gaudesiu
Tarsi ugnikalnis užgesęs
Ir vėl ištvintų keršto lavina.
Kiek sprogtų pragaištingų žodžių-
Artimą prakeiktų
Dar už nebūtas
Ir jau padarytas nuodėmes,
Kad ir slaptas,
O kiek širdžių savo žaizdas atvertų,
Pareikalautų atpildo
Net ir už būsimas skriaudas...
Ir kiek tik rankų susipintų džiaugsmui,
Sugrįžtų atgailai,ramybei,kad ir sau...
Juk daug lengviau
Nors nukryžiuotam,
Bet į dangų kilti,
Negu pakelti kitą žmogų,
Kad jis ištiestų ranką link dangaus.
Kai esi be kaukės
Kai ant pavargusių blakstienų
Priglusta vakaro vėsa,
Pastatome batus į kampą,
Paliekame su rūbais prigimtais,
Nusiimam nuo veido
Gyvenimo uždėtą klouno kaukę.
Ir kai vaidinti nebėra prieš ką,
Su savimi kai pasilieki nakties tamsoje,
Atsiveria per dieną skaudžiamos širdies
Žaizda giliausia.
O basos kojos dega tartum ugnyje
Nevaikščiotais takais
Širdis taip trokšta vaikščioti.
Bet kaip išeisi,
Jei jautiesi prieš pasaulį
Nuogas,neregys,
Su atvira,kraujuojančia žaizda,
Kurią kiekvienas pirštais pabadys.
Be kaukės likęs cirke-
Dar didesnį juoką kelsi...
O, kokia palaima užsigobti vakaro tamsa,
Prie juodos žemės prisiglausti.
Tada gali klausytis paslapčia,
Kaip tyliai sieloje troškimai
Upeliais alma.
O pro pavargusias blakstienas
Žvelgi aukštyn į išsvajotą saulę,
Bet rytą vėl užsidedi
Tą pačią klouno kaukę...
Nauja diena
Kasryt keliuosi po slogios nakties,
Einu sutikt dienos
Į saulę atsigręžus,
Tik nežinau,
Kokios ji bus spalvos-
Ar spindinti džiaugsmu,
Ar liūdesį atneš ji,
Ar debesų liūty kasas išgręžus
Man skruostus amžinu alsavimu palies,
Kalbės, kad ši diena laiminga,
Nes ją pasveikino ankstyvas vyturys.
Į širdį jo daina įsmigo,
Skaičiuodama vilties žingsnius
Iki vakarės šypsnio palydės...
Jeigu už rankos savo lemtį
Iki tol laikysiu,
Kokia skaisti skaisti bus pilnatis!
Bet kaip vienatvėje lyg jūroje ištirpus
Išsaugoti saulutės spindulį širdy?
Švenčiausias žodis-nemeluok
Kodėl yra painus pasaulis tiems,
Kurie dar nepraradę žmogiškumo,
Kurie dar sugeba gyvent jausmais-
Mylėti, gerbti, artimam atleisti skriaudą skuba?
Kodėl dažniausiai keliam akmenį prieš tą,
Kuris, jam Dievo duoto skausmo nepakėlęs,
Nužudo savo kūną,užpildamas jį vyno taurele,
Narkotikų tarsi maldos ištiesęs ranką griebias?
Kodėl tada Tu savo rankos nepasiūlei,
Kad jam padėtum prisikelti, ko širdis atlėgo?
Kodėl po to iš aukšto pažvelgi į tą,
Kuris gal šimtą kartų už Tave aukštesnis,
Nes nuo gyvenimo skriaudų pabėgo
Ir nepanoro niekam,niekada
Dėl savo paklydimų pameluoti,
Apgauti mylimą.
O, jeigu patikėtų kas Temidės svarstykles
Pirmiausia teisčiau melagius,
Kurie, pamindami kitų jausmus,
Prieš savo artimą, pabarstę galvas pelenais,
Akis nudelbę dedasi šventaisiais ir teisuoliais,
Jie mano, kad tik jų orumas ir garbė
Tegali žemėj egzistuoti ir kitus nuteisti.
Kitų tą patį jausmą-tik per ašaras
Ir nuoširdumo valandą pamintą,
Šventeivos ir melagio kaukę užsidengę,
Į juodą žemės purvą trempti bėga.
Bet juk visų pirma, teisuoli, sau pamelavai,
Nes žemė visada yra ir buvo, bus todėl šventa,
Kad priglaudė lyg mylimąjį net ir tą,
Kuris skausme užgimęs,
Vien kančią iš dangaus patyręs-
Tik kančios kryžiaus nepakėlęs žemėn puolė...
Ir dvasios ubagą priims-karalių nuogą,
Kuris melu prisidengė nuogumą ir menkystę
Ir kuriam atrodė, kad tik jojo marškinių spalva balta,
Kad tik jo akys tiesiai į pasaulį žiūri,
O už apgaulę, melą ir tyros širdies vagystę
Net šimtą kartų, nors ir pavėluotai, bus jam dovanota:
Juk iš visų ''Įsakymų''kai kam švenčiausias žodis-
“Nemeluok,,-mažiausiai šventą galią turi.
O, išblėstų pragaro kančių ugnis,
Šėtono sostas griūtų kaip pilis iš sniego,
Jeigu nors vieną dieną paklydimuose žmogus
Šį šventą žodį nuoširdžiai tesėtų!
Kiek apšmeižtų ir nuteistų,
Kiek apgautųjų-kryžium gulinčių-
Dėl žodžių šventvagiškų ir skaudžių,
Nors paskutinę teismo dieną atsistoti sugebėtų!
. Saulės išsiilgus
Nereikia, jokių priesaikų nereikia,
Kad jų neišsižadėtumei net tris kartus.
Nepalydėsi tu manęs
Į mano sielos naktį klaikią...
Aš pats sau Judas,
Parduodantis ir perkantis
Save už skatikus.
Nereikia žodžių,
Jie tik kliudo minčiai
Nulėkti ten, kur liejasi jausmai,
Kur šnabžda ir liūliuoja, gundo,
Kaip saulės palaidi plaukai.
O!Kaip paglostyt juos, kad nesudegtum,
Suspėtum grįžt į žemę,
Kol nepragydo rytą skelbiantys gaidžiai.
Pažeminimo valanda
Pasauly, pasirodo, ir tokių yra,
Kurie net rankų nenuplovę gviešias
Pačiupinėti tavo sielą.
Turbūt labai gražu,
Kada nuo pirštų purvinų
Skausmo lašai į juodą žemę bėga.
Tada gal nugalėtojo garbė
Pakyla į aukštybes,
Tuštybės kupina širdis prabyla
Ir lūpos
Pasiūlo trupinius
Nuo sujaukto
Ir taip dažnai išniekinamo
Švento Kūčių stalo.
O!Likimo žaismas-prakeikimas,
Kada tu negali net atsiklaupus
Prašyti paprastos ramybės.
Pažeminimo valandą
Tik nuolankiai šypsaisi,
Gilios vienatvės parblokšta
Meldi net mirusiųjų atleidimo.
-Atleisk,atleisk.
Už atvirumo valandą atleisi.
Nežudyk
Aš jau žinau,
Ką reiškia būt laimingai
Ir mylimo netekti-
Jau žinau.
Pirmiausia žūsta pojūčiai
Ir siela degti ima
Lyg pražūtingoj pragaro ugny-
Gal net skaudžiau...
Baisi gėla ,kai kūnas žūsta,
Akys merkias,bet taip trokšta
Aprėpti dar, kas gyva,
Nors žvilgsniu.
Net atsisveikinant,
Kai rankos slopsta
Dar šitaip norisi mylėti-
Kaip tada išeiti iš gyvenimo sunku.
O pasilikęs eina lyg lavonas,
Nors ir gyvas,
Į nežinią
Duobėtu kankinio keliu...
Bet jeigu lemta žvelgt į šviesą
Kaip neregys per tamsą
Ten skubu.
O!Antrą kartą nežudyk,
Kai paskutinę gulbės giesmę
Siela pakartoja,
Gal tai šventa, jei širdis dainuoja...
O Dieve, kas gražiausia,-meilės nežudyk!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą