Praregėjimas
Niekas erdvės neišmatuoja,
Neranda skaičių pabaigos
Ir nepasiekia vandenyno stingdančių gelmių,
Kai rankoj akmenį suspaudžiu,-
Šį žemės pirmą grumstą juodą-
Širdy kiekvieno mūsų
Paslaptingą pradžių pradžią-
„Gyvenu!“-girdžiu.
Matau,kaip žalią mišką
Laumės juosta juosia-
Mįslingąja gama spalvų visų...
Visi gyvendami sužinom žodį-
„Netektis ir skauda“,
Bet verkiame dažniausiai ne dėl jų...
O atsidūstame dėl prarastos sekundės,
Neišsipildžiusių svajonių ir vilčių-
To vieno blyksnio,kurį amžiais jaučiam.
Tam jausmui niekad neradau ribų.
2008
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą