Žiema į savo kelio vidurį
Sparneliais atmosavo...
Kaip laukiu Kūčių naktį
Durų atvirų...
Nesuraikytos duonos kepalo
Ant balto stalo,
Su MOTINOS įspaustu kryželiu.
Kiekvieno grūdo atšvaiste
Ramybės delno vingiais
Ir dabar dar prakaitas srovena,
Lyg trupinys, išaugęs po žeme...
Palaimink ,TĖVE,
Duonos kepalą
Ant mūsų bendro stalo;
Čia susodink ir sūnus, ir dukras.
Tada tiktai su šypsena
Atlaušim Dievo duoną,
Uždegsime žvakes.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą