Dabar žiema,
Bet nesvarbu-ateina metas,
Lūpas prispaudžiu ir pučiu;
Alsavimo banga į šoną plečiasi,
Įsivaizduoju, kad pro miglą įžvelgiu.
Jaučiu geras rankas-
Jos mane nešasi,
Kur visko daug-be paslapčių...
Išmokau pažiūrėti į pasaulį -
Su kanarėlėmis širdy dar gyvenu.
Gal Vaižgantas išleido
Iš niūrių narvų?
Iki dabar ir Putino
„Ištikimybę“saugau,
Dažnai gyvūnų kalbą suprantu
Iš paprastų žmonių...
Kiek daug turiu tokių,
Prieš ką galėčiau
Iki žemės nusilenkti,
Bet tik prieš Dievą
Atsiklaupsiu ir atiduosiu,
Ką turiu...
Nebent jau per pakinklius
Vožtų su basliu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą