Kada duona auga be mūsų

Jau rugių varpos nuo brandos nusviro
Ir nužydėjo nuokalnėj linai,
Bet dar duonelės kvapą į krūtinę
Į saulę atgręžti vis skleidžia bičių aviliai.
O vakarais mėnulio pjautuvas pažiūri
Į dirvoj bąlančius rugių laukus-
Ežiai štai vedasi vaikelių būrį
Mėnulio apšviestu keliu
Pakluonėm į prinokusius rugius...
Tarsi lininis rankšluostis
Dirvas naktis apjuosia,
Garuoja duona mėnesienos atšvaituos-
Bet prie medinio stalo vakaro maldoms
Visa šeima retai susėda,
O sielos pakylėjimo juk niekas neatstos...
Neburzgia iki paryčių rateliai,
Niekas nevilki baltos drobės marškiniais
Ir atsidūsta šimtametis ąžuolas prie kelio,
Jo gilės išnešiotos ,prarastos negrįžtamai.
2008