Abi

Kai išsilieja per kraštus
Pažeminimo,nuoskaudų taurė,
Kada pakelti negali į saulę net akių-
Taip lauki vakaro gaisrų
Ir miego-viską užliūliuojančių sapnų,
Greičiau pabėgt į sutemas skubu...
Bet ir dabar nurimt neleidžia vazoje gėlė,
Nes iš gimtųjų pievų atnešta
Vis skambina melsvuoju varpeliu:
-Ne tau aš augau ir ne tuo keliu
Norėjau eiti,o sugrįžti negaliu...
Tamsoj į ją išplėtusi akis žiūriu
Ir guodžiamės abi vienodu likimu.
2008