Senoliai reikalingi,
Kolei mato,
Pasiima vaikaičius iš darželio,
Pakalbina – pamyli
Ir ledams sukrapšto,
Gyvena atskirai, –
Nekliūva seni skudurai...
Kol kojos neša per kiemelį,
Lazda nebeldžia į vaikų trobelę,
Neprašo duonos žiauberės,
Dar pensiją mokės…
Nepajunti – po metų,
Nuleidę galvas paskui urną seka,
Nes retai kas sunkų
Medžio karstą neša,
Pamiršę ir maldos žodžius,
Užberia smėliu tik naujus kapus,
Pigiausią gėlę vazoj panardina,
Danguje bus gerai, –
Visi tai žino
Ir nieko dar po metų
Sąžinė nebekankina.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą