Prie metų slenksčio

 

Lazdelė klevo – grynas auksas,

Pasiramstydama einu,

Ji mane veda,

Nesibijau ir aukščio…

O kartais pamirštu,

Prisimenu jaunystę,

Statau kojas tvirtai,

Kai būnu su draugais,

Nebebijau paslysti…

Liūdniausia – neregio lazda,

Klausa atstoja – kelią rodo,

Prie metų slenksčio prieinu,

Lazdos galu pabeldžiu –

Vartus atidaro…

Dainą girdžiu,

Pritariu ir chorui, –

Vaikystės metuose jaučiau,

Kad bus senatvėje lazda,

Troba – iš molio,

Geltono smėlio – nepritrūksiu oro…

Lazda – tai kregždė,

Iš padangių vyturys,

Ir kas tik nori.

Ona Baliukienė su Dalia Bingelyte - Stroliene