Koks turi būti nelaimingas medis,
Kurį aplenkia vėjas,
Nenutupia nė paukštis,
Lizdų nesusuka,
Nepažadina rytais giesme,
Jeigu kartą nepamato,
Kaip lizde užmiega
Dar mažas – pūkuotukas,
Tėvelių lepinamas…
Tol gyvas žalias medis,
Kol vėjas judina šakas, –
Krenta spygliai pernykščiai,
Kankorėžių žemė pilna,
Kažkur nupūstas dygsta
Numylėtas vaikas,
Tėvelių dešinė ranka…
Koks tyras rytas, –
Pasitinka medį saulės šypsena,
Vėjas pajudina rasas,
Pievas atidengia nuo miglos…
Koks mano vakaras gražus,
Kol turiu akis, rankas,
Aukso turtus rudens!
Ona Baliukienė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą