Koks grožis paslėptas
Obels žiedų vainikuose,
Koks kvapas sklinda
Iš žalių šakų,
Kai rudeniop jau linksta
Nuo rojaus obuolių?..
Vietoje žiedlapių rausvų
Rasotas kaba vaisius, –
Ievos Adomui meilė
Ir mergautinė išpažintis, –
Kad laikas ir į žemę eiti,
Augint vaikus…
Obuolys – pirminis žemės vaisius,
Jis – nepamainomas,
Kaip mūsų prigimtis,
Neskinamus vėjas purto,
Jais džiaugiasi žmogus...
Dangus lieka kantrus, –
Kas dygo,
Bus ir bus.
Ona Baliukienė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą