Vasara vienodai vėjeliu alsuoja,
Rudeniui auksiniam raktus atiduoda…
Atrakina skrynią – šast po pinigėlį,
Vėjas nuskraidina – paslepia po smėliu…
Nieko nenupirksi – žemė viską duoda,
Pavasarį žalią – visą aukso puodą…
Į padangę kyla tiktai dažnas paukštis,
O lapus mažylius sava žemė traukia…
Pakyla pavėjui, maža palakioja,
Prie žolės priglusta – tau ir man po kojomis…
Vijokliai išstypę dar nepasiduoda,
Pila vis į puodą – auksinį aruodą...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą