Miškas būna įvairus, –
Žalias vasarą – gražus,
Rausvas tampa rudenėjant,
Pilkas žiemą – akmenėja...
Pažeme dygsta grybukai,
Bet našiausi – šungrybiukai,
Įvairia spalva sušvitę,
Kad visi gerai matytų:
Bėgdama stirna patręšia,
Voverė į drevę neša, –
Daug yra grybų skanių,
Net labai labai kvapnių…
Kartą dygo baltas grūzdas,
Storą kotą užsimezgęs,
Klojo baltą patalėlį,
Kol dar musė neįgėlė
Ir storėjo vis kas rytą
Nė kas spardė, nė kas rinko…
Bėgant laikui parudavo,
Kitą formą netgi gavo,
Kai subrendo – vesti laikas,
O pačios neišsirinko:
Musmirė – labai graži,
Bet didoka, išdidi,
O paliepė – trupa greitai,
Kaip ji užaugintų vaiką…
Kol galvojo ir paseno,
Raukšlėmis nusėjo veidą,
Piktas rodėsi visoms,
Į kempinę panašus.
Pats suprato, sugalvojo, –
Reikia lipti į sienojų,
Iš tenai – matysis miškas:
Voveruškos, ūmėdytės,
Jų spalva, kvapas vilioja,
Palypėjo ir svajoja:
„Kuo prastesnis už karalių,
Baravyką visagalį?’’
Nors pro šalį briedis bėgo,
Genys kirto įsirėžęs,
Skruzdėlė – ir ta, stačiokė,
Pagal jį vaikų nemokė, –
Niekam kerpis nerūpėjo,
Nors kelis metus kabėjo…
Nutarė nesidairyti,
Niekad nieko neklausyti, –
Ant stuobrių – visi panašūs,
Kam netinka, nusigręžia –
Pašviesėjo grybo veidas,
Daug vaikučių susilaukęs.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą