Antaninė obelis

 

Pavasariais – jauna, balta, –

Tokia subrendusios

Moters dalia –

Žydėti, meilę skleisti,

Paskui į žemę nusileisti...

Savo grožiu, nepakartojamu kvapu

Bites žavėti,

Iš naujo ir į dangų pažiūrėti...

Papurto vėjas šakeles,

Pasipila balta pūga,

Tada ir mezgasi

Nauja karta…

Kol auga, noksta jos vaikai,

Šalnų ir liūčių pamatai,

Užgrūdina atplaukęs debesys,

Žaibai nutvilko ir akis...

Prailgino ruduo naktis,

Girdi, kaip bumbsi –

Krenta obuolys…

Apsidžiaugė išlaisvinta šaka,

Rytojui krauna pumpurą, –

Ir vėl žydės pavasarį –

Balta ir daugel metų maldoje,

Paskiepyta tėvų,

Antano nuotaka –

Stipri, jauna.