Vakar į girią nuėjau
Vaikams parinkti riešutukų:
Jie po lapais pasislėpę
Ir graibau, randu po vieną.
Dar ir gilių prisirinksiu-
Bus vaikams žaisliukų.
Galvą pakeliu į viršų-
Gal dar liko ant lazdyno?
Na, jau ne-visi žemėj tupi...
O čia draugėj su lazdynu
Ir ąžuolynas senas,
Čia ir stuobrys, o jame drevė,
Kur dūksta voveriukai.
Kol augo jie, lazdynai slėpė,
Dienų dienas stebėjo,
Kai išlenda jie iš drevės
Per stuobrį pašuoliuoja.
Per vasarą užauga.
O dabar ruduo-apžėlė uodegytės:
Greičiau ir po medžius šokuos,
Belaukdami tėtės, mamytės.
Laukė gal tos rudens dienos
Ne tik lazdynas
Ir vėjas supo ant šakos
Visą šeimyną.
Miške, lauke-visur darna,
Viens kitą pastebi kaimynai
Ir padeda vienas kitam,
Apie viens kitą viską žino.
Net ir stuobrys, sena šaka
Suranda savo vietą,
Kad dar kiek metų būti reikalingam,
Be darbo nestovėti.
Lazdynas vis žiūrėjo,
Kol augo voveriukai,
Riešutų nemetė ir laukė,
Kada užaugs dantukai.
Kišenėmis tuščiom grįžau iš girios,
Kaip pramiegojau ir pavėlavau:
Voverės žiemai
Sau atsargas drevėj papildė.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą