Bėk, pelyte...

„Bėk, pelyte, vandenėlio“.
Nesijuoki?Bet tu jau nebe vaikas...
Kai susitikom eidami gyvenimo gatve,
Buvom žili, ilgai galvoti nėra laiko,
O juoktis taip norėjosi...Atrodė, dar jauna.
Juokiausi ir džiaugiausi tartum vaikas.
Sukibę rankom ėjome gatve,
Man rodėsi labai plati,
O tau šaligatvių reikėjo,
Ėjai, kur patogiau, aš iš paskos;
Vis taikiau viduriu, žiūrėdama po kojom...
„Greičiau!Va, sportiniu žingsniu
Ir to nemoki?!“
Ir nuėjai, o gatvė ta, akmenimis grįsta,
Taip atmušiau padus, net dabar širdį sopa.
Akligatvis. Už posūkio matau,
Kaip du karveliai sau poruojasi...
Gal atsigręši, nusijuoksim,
Juoksimės abu. Ir bėgu kaip pelytė,
Vandenėliu nešina...
Tik akmenėliai pinasi po kojom.
„Bėk, pelyte“...Nesijuoki?
Greičiau užgytų mano padų žaizdos.