Mano mokytojams ir „vaikams“

Brangieji mano mokytojai -
Mano „vaikai“,
Net sapnuose aš jus kasnakt matau,
Prisimenu kas dieną...
Prisimenu J. Katiną,
Literatūros mokytoją,
Nors jo jau nebėra seniai -
Niekas nesijuokė iš pavardės,
Ir pravardės jis neturėjo.
Kai skaitė jis J. Biliūno
Apsakymą „Kliudžiau“,
Jam lūpos sudrebėjo...
Nors šimtą kartų jau girdėta,
Verkiau.
O po kiek metų aš pati
Prieš klasę taip stovėjau,
Ir mokiausi iš Jūsų,
Mano brangūs „vaikai“,
Gyvenimo tiesų,
Kaip iš akių pažinti
Žmogaus sielą...
O, kiek gyvenime dariau klaidų!
Dabar sakyti nesigėdžiu.
Skaudžiausią savo sielos stygą užkliudžiau -
Viena verkiu.