Po rudenėjančiu dangaus skliautu ,
Saulutės apgaubtam delne ,
Galingo ąžuolo pavėsy-
Žemės soste, taip gera atsisėsti.
Ir nusibraukus plaukus nuo kaktos
Sakalo skrydį virš kalvų stebėti...
Kažin,ar mato jis mane ,
Ar žemiški jausmai nors kiek jam knieti ?
Gal tik pakibus jam težinamoje erdvėje
Vien džiaugtis laisve ir sparnus ištiesti.
O!Kaip paklausti-mato jis mano sode ,
Kada likimas obuolius ims krėsti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą