Kam pasakas kuriu

Nušvitusiu dangum
Lengvučiai debesėliai driekias.
Ir palengva,nebodami kliūčių ,
Savo kelionę tęsia,susisiekia
Su daugeliu pasaulių nuostabių.
Ir aš einu,o kai pavargsta kojos ,
Prie pirmo medžio prisiglausti suskumbu ,
Jeigu mintis pasiveja jausmus ,
Akis į dangų pakeliu ir sugalvoju ,
Nors dėl savo apgaulės pasakų gražių.
O kaip be jų dabar gyvenčiau-
Puikuotis vienatve būtų beprasmiška
Ir negražu...