Gaidamiškiai

Kai nuošalioj sodyboje
Pirmi gaidžiai pragysta,
Kartoja juos Gaidamiškių aidai .
Kelelis veda per dirvonus,
Kur slepiasi bailiukai kiškiai,
Į miškelius, kur taukši stirninai ragais.
Kokia sava gimtoji žemė,
Nes kalba net vietovardžiai,
Piliakalnių šlaitai pasidabinę
Berželių kasomis,margais klevais.
Nuo apvalių kalvų akmuo
Nurieda į smėlėtą upeliuko skardį ,
Pavasarį jo šaltą širdį kalbina
Sraunus ir tyras tartum ašara vanduo.
Kaip tuo keliu greit bėga basos kojos -
Saulės atokaitoje ilsisi žolė švelni,
O akys džiaugiasi atsiveriančiais gojais,
Tarsi iš paukščio skrydžio -
Tik nuo kalnelių juos matyt gali.
Sustok trumpam,prisėsk ant kelmo
Šalia vėjo nupustyto kelio -
Net jis tau pasakos ilgai
Ir ausyse skambės kalba senelių ,
Girdėsi,-tarsi peštųsi

Iš gretimų kaimų gaidžiai.
2008