Jauja

Toliau nuo kaimo trobesių ,
Nuo visada smalsaujančių akių ,
Tarp medžių, plytinčių dirvonų
Iš storlenčių tvirtų sukaldavo
Didžiulę jaują, pamėgtą velnių ,
Nes rudeniop ,tamsoj pernakt kūrendavo
Iš akmenų sukrautą krosnį-laužą.
Džiovindavo ištrauktus iš markų ,
Sumirkusius ,vėliau saulutėje klojėtus ,
Šalnoms ilgokai paliktus linus.
Suzvimbdavo rateliai vakarais ilgais ,
Trinksėdavo staklelėse jau šeivos naujos .
Jaunamarčių lovatiesės ir rankšluosčiai balti-
Dardėdavo į naują trobą kraitis...
O jauja laukdavo naujos linarūties-
Žiedelio mėlyno-dangaus žydrynės.
Tiek apdainuoto sesių,kaip bernelis
Žiedelį dovanoja, rūteles kaip sesės skina.
O jaujoje šlubi velniai puotauja ,
Kelia savo vestuves...
Kad nepajustų jų apgaulės ,
Dažnai jaunamartei padovanoja kraičio
Tamsioje jaujoje smilkytas drobeles ,
Erškėtrožių vainiką- nebenaują.
2008