Už lango – balta balta

 

Tu serenadų man nedainavai

Nė prie balkono,

Nei prie mažo lango,

Pro jį abu tik matėme

Tą patį vyšnių sodą,

Obelis – amžinas nuotakas –

Baltas baltas –

Gegužę,

Ir žiemą šaltą,

Kada krenta snaigės…

Mylėjome labai labai

Tą vieną kiemą,

Dvi šventas upes,

Į vieną srovę susibėgančias,

Baltas lytis,

Apačioje žuvys nardė...

Serenadų man nedainavai,

Nedrįsome pasibučiuoti, –

Tyrą jausmą saugojai.

Praleistas laikas verkia,

Vėl po mano langais,

Nežinau, ar buvo verta...