Visą gyvenimą mus lydi
Jausmų sumaištis, –
Vėjelio dvelksmas primena
Po daugel metų bučinius,
Kurių jaunystėje nedrįsome
Ar žvilgsnio vis nepastebėjome…
Prie amžinybės slenksčio
Pasijuntame sustoję ir stebimės,
Kaip vėjas nupučia lapus,
Su jais ir klausimas atlėgo:
Kas būt galėjo?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą