Laikas – gyvenimo stotelės,
Vienoje išlipi ir vėl toliau važiuoji,
Savo vietą surandi – atsisėdi,
O tegu ir stovi,
Į kitą vietą bėgiais vis dardi…
Perone švilpia vėjas,
Skrodžia per ausis,
Kitoje stotelėje – pavasaris,
Turškiasi pabėgę iš vaikystės
Jaunų būrys…
Laukia kantriai ant suolelio
Du seni, svajoja,
Sutikti taip laiko malonę
Banguotame kely…
Apsunko kojos, kaip tu gyveni?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą