Tarp tūkstančių tave pažinčiau,
Ir silueto – iš šimtų,
Tiek metų vis žiūrėdama į dangų
Tave matau ir tarp žvaigždžių…
Iš visumos tavo balsą atskirčiau, –
Niekas nesakė niekada
Tiek žodžių įsimintinų,
Neskaudinkim vienas kito,
Pasigailėtinai atrodo,
Kai neskiriame dėmesio
Artimiausiems iš žmonių.
Kiekvieną vakarą paklausiu,
Ar visi metai buvo laime pažymėti,
Kiek nuoskaudų ištrynėme menkų...
Iš tūkstančių žingsnių
Tavuosius atskirsiu,
Kada ateisi per nukritusius lapus
Rudens taku.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą