Dažnai sustoja laimė,
Lyg drebulė miškelyje,
Pabyra rudenį lapai žalsvi,
Sukrauna pumpurą pavasariui,
Jame – keli žiedeliai,
Dar prieš šalnas juos saugo
Ir laiku užskleidžia,
O žemė baimę jų atleidžia,
Sudreba tik vėjo pučiami
Pačiame miško vidury…
Ateina laimė tais pačiais takeliais,
Kur skrido broliai,
Vilkėdami apsiaustais –
Žaliais, pilkais, su gelsvais apsiuvais,
Visi – jauni jauni,
Pačiam jėgų žydėjime,
Slėpėsi girių apsupty.
Kas krito, ką kulka pakirto,
Pravirko drebulės širdis,
Bet jų vaikai, vaikaičiai
Dabar pražydo ir laisvi.
Ona Baliukienė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą