Ruduo, kai klevo lapai
Tampa iš žalių rudi,
Juodais taškais dar padažyti,
Rudens depresija minty,
Kad nežaliuos lapas nukritęs…
Ruduo – viršūnėse klevų,
Buvęs per vasarą
Puošnus ir kepurėtas,
Atrodo liūdnas,
Kaip ir mes abu,
Kad ir diena –
Graži ir saulėta…
Ruduo – taip įprasta,
Bet visada ir netikėta, –
Pasislepia kaštonas
Po klevo lapu,
Išleidęs per anksti šaknis
Miršta nesulaukęs pavasario dienų,
Dangaus žydrynės nepasiekęs.
Ruduo, kai mes abu,
Nesėdime ant suolo po klevu
Ieškodami pavėsio.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą